7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dvasinė higiena yra svarbiau

Rimvydas Leipus apie filmą „Anna iš Ebuhando“

Brigita Kulbytė
Nr. 38 (1359), 2020-11-06
Kinas
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“

Rimvydas Leipus – kino operatorius, kūręs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Tarp naujausių jo filmuotų juostų – jau sulaukęs Varšuvos kino festivalio Pagrindinio apdovanojimo Giedrės Žickytės „Šuolis“, kurio premjera Lietuvoje numatyta ateinančiais metais. „Scanorama“ šiemet pristato ir Leipaus režisuotą trumpo metražo filmą „Anna iš Ebuhando“. Jis dalyvaus „Naujojo Baltijos kino“ konkurse. Tai ne pirmas Leipaus filmas – 1993 m. jis sukūrė dokumentinius „Baltojo laiko keleivius“, 1997-aisiais kartu su Arturu Jevdokimovu režisavo dokumentinę juostą „Praėjusio filmo atminimui“. „Anna iš Ebuhando“ kurta Kenijoje. Filmo idėja, sumanymas, iniciatyva, technika ir t.t. – Leipaus, tik galimybę nuvykti į Afriką ir organizacinę pagalbą vietoje suteikė Vystomojo bendradarbiavimo platforma.

 

Filme „Anna iš Ebuhando“ matome daug skirtingų temų, kurias sieja viena – mirtis. Kodėl, nepaisant temų gausos, rinkotės kurti trumpametražį filmą?

 

Neturėjau jokios intencijos kurti būtent trumpo ar ilgo metražo filmą. Metražą gali rinktis tada, kai žinai, ką filmuoji, o aš neturėjau aiškaus scenarijaus, leidausi į avantiūrą. Vienintelis prašymas, kurį išgirdau, kad būtų daugiau pozityvios informacijos, kad filmas nekalbėtų apie jau tradicines tapusias Afrikos temas – AIDS, narkotikus ir t.t. Dar būdamas namuose pasiruošiau, kiek galėjau, nes darbo Afrikoje patirties turėjau ir maždaug įsivaizdavau, ką ten galima rasti. Susikūriau įvairių siužetinių konstrukcijų, bandžiau nuvykęs ieškoti, kuri būtų tinkamiausia. Ilgai laukti neteko – iš anksto susikurtos konstrukcijos sudužo.

 

Didžiausias iššūkis buvo laikas – turėjau vos per mėnesį rasti herojų, nufilmuoti, susitvarkyti medžiagą. Atvykus į žemyną laikas ėmė tirpti neįtikėtinai greitai.

 

Iš tikrųjų tai turėtų būti pilnametražis filmas, bet laiko jam neužteko. Norėdamas išplėsti temas, apie kurias kalbu filme, būčiau turėjęs kur kas labiau įsilieti į bendruomenę, perprasti herojų buitį, pasaulėžiūrą, tiesiog įgyti jų pasitikėjimą. Ačiū Dievui, su viena iš herojų pavyko gana greitai užmegzti artimą ryšį, man padėjo vietinis kolega, kuris versdavo pokalbius ir padėjo susipažinti su žmonėmis. Būdamas ten pajutau, kad tai labai geri ir atviri žmonės. Jei jie jaučia, kad tavo ketinimai geri – tau niekada nebus prieš nosį užvertos durys.

 

Papasakokite daugiau apie kūrybinį procesą. Kas buvo Jūsų pirminis akstinas?

 

Kaip jau minėjau, buvau sugalvojęs keletą paruoštukų, rinkau medžiagą internete apie luhia gentį ir Luandos regioną Kenijoje, į kurį vykau. Viena iš idėjų buvo ieškoti situacijų, kai gyvieji kalbasi su jau išėjusiaisiais. Mūsų kultūroje tai gana priimta – pasikalbėti su mirusiu tėvu, mama, draugu. Tačiau jau kelionės metu bendrakeleivis lėktuve pradėjo griauti viltis prakalbinti luhia atstovus apie jų sąntykį su mirusiaisiais. Mirusiųjų pasaulis – mirusiesiems, nevalia jų trikdyti, tai gali pakviesti dvasias apsilankyti gyvųjų pasaulyje. Supratau, kad gali būti tikrai sudėtinga ir keblu. Gentis, kurios žmones ketinau filmuoti, tiki, kad mirtis – tarsi perėjimas į kitą pasaulį. Krikščionybę čia itin veikia senieji tradiciniai tikėjimai.

 

Atvykęs į Keniją pradėjau ieškoti herojų ir siužetų, sekti naujienas ir stebėti aplinką – susidūriau su galybe smurtinių ir pačių žiauriausių mirčių, bet filmui man niekas netiko. Pradėjau filmuoti tai, kas vyksta aplink, užfiksavau laidotuves. Tai gana triukšmingas renginys, visi pasipuošę baltai, būgnų ritmai ir tranki muzika – visa tai galima matyti pirmuose filmo kadruose. Suradau Anną, kurios vyro mirtis buvo ne visai aiški, mįslinga, visiškai kitokia, nei teko matyti iki tol. Buvo praėjusios dvi savaitės ir supratau, kad turiu imtis šios istorijos. Taip žingsnis po žingsnio, vis labiau pasitikėdama manimi, Anna papasakojo savo išgyvenimus.

 

Jūsų filmavimo grupė – Jūs pats. Kaip pavyko viską suderinti: būti ir garso operatoriumi, ir apšvietėju, ir operatoriumi, ir režisieriumi?

 

Turėjau asistentą – Juliusą, vietinės nevyriausybinės pagalbos organizacijos KIPEPEO vadovą. Jis gelbėjo su vertimais, pokalbiais, padėjo bendrauti su žmonėmis ir visaip kitaip, kaip tik galima buvo man padėti. Gyvenimo ritmas ten visiškai kitoks. Kartais negali suprasti, kodėl nieko nevyksta. Negali spausti šių žmonių, jie padaro darbą, bet padaro tada, kai jiems tai pavyksta. Reikėjo su tuo susitaikyti ir išmokti gyventi nesijaudinant dėl tokių smulkmenų kaip elektra, vanduo ir panašių mums įprastų patogumų. Elektra gali dingti kelioms valandoms, bet gali dingti ir kelioms dienoms. Iš pradžių nesupratau, kodėl taip vyksta, vėliau išsiaiškinau, kad viskas dėl lietaus. Lyja – elektros nėra. Dingus elektrai negali įkrauti telefono, vadinasi – jokio ryšio. Po kurio laiko „numiršta“ ir kompiuteris, o be jo negaliu perkelti medžiagos ir t.t. Ir nieko negali padaryti. Negalėjau pažiūrėti nufilmuotos medžiagos – ją reikėdavo konvertuoti, nes filmavau 4K. Tai labai lėtas procesas, konvertuojant dingsta elektra – visa medžiaga atsijungia, viskas dingsta. Bet supratau, kad čia tik mano – technokratinio pasaulio atstovo – problemos, vietiniai labai ramūs žmonės, jie ramiai reaguoja į tuos, mano požiūriu, nepatogumus. Jie gyvena visiškai kitaip, ir tuo tikrai žaviuosi.

 

Filme daug ilgų, meditatyvių kadrų. Ar vienas iš būdų fiksuoti kasdienybę ir buvo stebėjimas?

 

Taip. Galima tai vertinti įvairiais aspektais, bet supratau, kad turiu daryti tai, ką moku. Todėl galima sakyti, kad filme yra vadinamosios lietuviškos poetinės dokumentikos kadrų, filmuotų Afrikoje. Bent jau man taip atrodo, nors gal esu neteisus. Kasdien klausdavau Annos, ką ji ketina daryti, tačiau jos kasdienybės rutina buvo gana monotoniška, greitai perpratau jos dienos ritmą. Tiesiog laukdavau, ką ji darys, bet kad darytų kažką specialiai, neprašydavau. Tarkim, įrašinėjame interviu, ir baigusi kalbėti ji staiga ima šluotą, čia pat pradeda darbuotis, lesinti viščiukus, o aš iškart ir filmuoju.

 

Kaip manote, ar per gyvenimą sutikti režisieriai ir bendra darbo patirtis padarė įtakos Jums kaip režisieriui?

 

Niekad nežinai, kas tau daro įtaką, ir sakyti, kad dariau filmą sekdamas vienu iš savo režisierių – neteisinga. Tai tiesiog neįmanoma. Įtaką, manau, darė dauguma režisierių, su kuriais dirbau. Negaliu pasakyti net kuris labiau, nebent gal kas iš šalies tai pastebėtų. Geriau pagalvojus – kas mes esame? Esame indai, kupini aplinkinių įtakų. Kad būtume gimę ir viską žinotume – taip nebūna, tampame įtakų mišiniais. Tikrai nesivadovavau kurio nors režisieriaus stiliumi, bet kartais pagalvodavau, pavyzdžiui, ką darytų Stonys, atsidūręs tokiame konktekste, bet gal tai tik toks pasitikrinimas. Bandymas viską suklasifikuoti yra šiuolaikinio, skaitmeninio amžiaus problema, nes viską bandome sudėlioti į kažkokias, kuo mažesnes, lentynėles, kad visada būtų aišku, kur ką surasti. Tai, mano manymu, neteisinga, beprasmiška. Žmogus yra daugybės įtakų nešiotojas ir atspėti, kuri kam priklauso, – kam to reikia?

 

O ar tęsite režisūros eksperimentus?

 

Tiesą sakant, turiu idėjų kitam filmui. Šį kartą Lietuvoje. Juokaudamas sakau, kad priklausys nuo režisierių: jeigu kvies filmuoti, nebus kada užsiimti savu projektu. Bet sumanymą turiu ir noriu jį vystyti.

 

Pradėjote dėstyti Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijoje. Kokią tai turi prasmę ir reikšmę Jums pačiam?

 

Galimybė dalintis sukaupta patirtimi man yra nauja. Šios kartos požiūris į vaizdą visai kitoks. Nesakau, kad blogesnis, tiesiog vertybinė sistema ir prioritetai šiek tiek skiriasi. Jei pavyktų bent nedidelę dalelę mano senosios mokyklos perduoti mokiniams, būtu puiku.

 

Grįžkime prie Jūsų filmo. Paskutinis klausimas būtų – ką pats išgyvenote jį kurdamas?

 

Manau, pasitvirtino dažnai pamirštamas dalykas, kad svarbiausia yra žmogaus ryšys su žmogumi, o kai patenki į tokias sąlygas, į kokias buvau patekęs aš, dažnai esi vienas, svarbiausia rasti žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti, pabendrauti. Afrikoje praleistas laikas gana neblogai praplauna smegenis, nes tos sąlygos, nors esu nemažai ten gyvenęs, vis tiek stebina. Net ir tas minimaliausių higienos normų, mūsų požiūriu, nesilaikymas gali tikrai stebinti, bet po kurio laiko supranti, kad tai juk nėra svarbiausia, esama svarbesnių dalykų. Laikytis dvasinės higienos kur kas svarbiau nei buities. Žinoma, svarbūs dar ir profesiniai dalykai, pavyzdžiui, supratimas, kad gali kurti filmą ir visiškai vienas.

 

Kalbėjosi Brigita Kulbytė

„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“
„Anna iš Ebuhando“