Noriu namo, bet kategorinis imperatyvas man neleidžia!

Žinoma, sėdžiu namie, o pavadinimas – tai citata. Tokį šūkį galima pamatyti Lenkijos moterų demonstracijose, kurių lietuviška žiniasklaida beveik nepastebi. Šūkis tiksliai perteikia protestų esmę. Negaliu susilaikyti nepacitavęs daugiau: „Mąstau – jaučiu – sprendžiu“, „Mano kūnas – mano pasirinkimas“, „Pagimdysiu jums kairuolį“, „Jarekai, įsivaikink neįgalų vaiką! Andrzejus nesiskaito“ (turimi omenyje Jarosławas Kaczyńskis ir Andrzejus Duda), „Kokia šalis – toks Voldemortas“, „Net Marija turėjo pasirinkimą“, „Vyriausybė – ne nėštumas, galima pašalinti“, „Jarekai, aš tau nerūpiu, bet mano katinas tavimi nusivylė“ (Kaczyńskis garsėja meile katinams), „Katinas gali likti, kiti tegu išsinešdina“, „Mažiau klero, daugiau gender“, „Yra taip blogai, kad atėjo net introvertai“. Turiu sustoti, nes laikraštis ne guminis, bet lenkams pavydžiu jų humoro jausmo. Demonstracijos, manau, įvarė panikos valdantiesiems, o Lenkijos vyskupų konferencija net paskelbė, kad dalyvavimas demonstracijose prieš abortus – nuodėmė. Psichologai sako, kad panikos atakos bei kitokios baimės būsenos yra organizmo reakcija į kažką, su kuo jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali susidoroti. Tai, kas tapo baimės priežastimi, reikia nuskausminti, išlaisvinti, atpalaiduoti. Gerai tinka ir humoras.

Paweło Maślonos komedija „Panikos ataka“ (TV3, 7 d. 22.40) žada daug juodojo humoro ir tikslią dabarties diagnozę. Filmą sudaro kelios novelės, kurių atpažįstami ir kasdieniški herojai patenka į kraštutines situacijas. Kad ir pora, kuri lėktuvu grįžta iš atostogų, o šalia sėdintis žmogus staiga miršta. Arba detektyvų rašytoja, kuri pasimatyme sutinka savo buvusįjį. Arba jaunoji, kuri per vestuves taip ir nesulaukusi jaunojo pradeda gimdyti. Bet geriau nepasakosiu, nes ir kitų filmo veikėjų laukia daug panašių situacijų, kai tikrovė staiga virsta chaosu, kurio neįmanoma sustabdyti. Filmas primena, kad gyvename iš po kojų vis labiau slystančiame pasaulyje, o žmones atakuoja absurdas, atsiradęs ne išorėje, bet jų viduje. Baimę ir katastrofos nuojautą patiriame vis dažniau. Krizinė situacija tikrina kiekvieno gebėjimą susivaldyti ar drąsą. Viename interviu Maślona sakė: „Ko gero, dabar esame „pavažiavę“ labiau nei anksčiau. Turime laisvę ir pernelyg daug galimybių, visąlaik būname įsiaudrinę. Bet, kita vertus, esame panirę į bejėgiškumą ir netikrumą.“ Keista, bet filmas sukurtas 2017-aisiais, kai jokios pandemijos horizonte dar nebuvo. Mane „Panikos ataka“ nustebino ir tuo, kad režisieriui pavyko pakviesti retai besifilmuojančias, Krystiano Lupos ir Krzysztofo Warlikowskio spektakliuose išgarsėjusias aktores Małgorzatą Hajewską-Krzysztofik ir Magdaleną Popławską.

„Gyvenimas susideda iš pievų ir minų laukų. Turime patikrinti, ar sugebėjote išminuoti savo lankas“, – sako Jeanne Herry filmo „Kūdikis“ (TV1, 8 d. 21 val.) veikėja, socialinė darbuotoja Lidija (Olivia Côte), kuri sprendžia, kas gali tapti pakaitiniais tėvais. Pasitelkęs mažučio Teo istoriją, „Kūdikis“ rodo, kaip funkcionuoja prancūzų įvaikinimo sistema. Berniuko iškart po gimdymo atsisakė jauna mama, kuriai dar ne pakeliui su motinyste, bet ji turi du mėnesius, kad apsigalvotų. Filme matome tris paralelines siužetines linijas. Vienos herojus yra Žanas (Gilles Lellouche), kuris prižiūri berniuką, kol baigsis įvaikinimo procedūros. Antroji skirta valdininkams, renkantiems Teo naujus tėvus. Trečioji yra apie išsiskyrusią moterį Alisą (Élodie Bouchez), kuri ilgai ir nesėkmingai bando įsivaikinti kūdikį. Filmą lengva sukritikuoti, ypač žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos, nes „Kūdikio“ tikrovė atrodo kaip fantazija – čia niekam nestinga pinigų, geros valios ar laiko. Tačiau nepasižymintis nei psichologizmu, nei intriga filmas gali patraukti jausmais. Suprantu, kad tai banalu, bet būtent jausmų filmuose kartais stinga labiausiai.

Kita vertus, ne vienas šių dienų režisierius mėgsta jais paspekuliuoti. Regis, taip atsitiko ir prancūzei Joan Chemla, kurios filmo „Jei matytum jo širdį“ („LRT Plius“, 12 d. 21.33) herojus Danielis (Gael García Bernal) jaučiasi kaltas dėl geriausio draugo mirties ir pamažu klimpsta į neviltį. Vilties išsigelbėti teikia tik pažintis su jauna, jautria, bet gyvenimo mačiusia Fransina (Marine Vacth).

Prancūzų kino pastaraisiais mėnesiais per LRT padaugėjo, nors tikrų brangakmenių nedaug. Neabejotinai toks yra paskutinis Agnès Varda filmas „Veidai, kaimai“ („LRT Plius“, šįvakar, 6 d., 21 val.). Kartu su fotografu JR režisierė keliauja po Prancūzijos užkampius, kalbasi su žmonėmis, kartu su JR juos fotografuoja ir filmuoja, o paskui padidintus portretus klijuoja ant namų sienų. Kiekvienas sutiktųjų turi savo ypatingą istoriją, o žiūrovų akyse gimstančios nuotraukos atspindi ne tik ją, bet ir konkrečią vietą bei laiką. 

„Veidai, kaimai“ – tai ir pasakojimas apie mus supančio pasaulio grožį bei malonumą, atsirandantį susitikus su kitais žmonėmis. Toks malonumas lydi ir Varda bei JR draugystę – tai dvi asmenybės, kurias skiria kelios kartos, bet sieja požiūris į meną, gyvenimą ir kūrybą. Žinoma, ir į laisvę, nes politinis filmo lygmuo taip pat juntamas, nors žodis „politika“ filme lyg ir neskamba. Užtat yra pasakojimas apie ūkininkę, kuri atsisako savo auginamoms ožkoms pašalinti ragus, nors tai daro visi. Ji visiškai teisi – ragus reikia saugoti.

Jūsų – Jonas Ūbis