Kinas
Rudens „Kinas“ paprastai pristato „Scanoramą“. Ne išimtis ir šis, tik jau redaktorės įžangoje girdėti nerimas, ar pavyks forumo filmus pasižiūrėti kino teatre, juolab kad programa tikrai daug žadanti, nors pandemija apkarpė ne vieno tarptautinio renginio sparnus. Žurnale pristatoma pagrindinė „Scanoramos“ programa, Neringa Kažukauskaitė rašo apie forumo rengiamą išsamią paskutinio režisieriaus Luiso Buñuelio kūrybos periodo filmų retrospektyvą (ją bus galima pamatyti tik didžiajame ekrane), o feljetone Živilė Pipinytė prisimena rašytoją Aleksandrą Griną, kurio apsakymo pagrindu sukurtu Jano Schmidto filmu „Lanfiero kolonija“ „Scanorama“ paminės Juozo Budraičio jubiliejų.
„Scanorama“ žada rodyti ne vieną lietuvišką premjerą, o Elena Jasiūnaitė recenzuoja vasarą pasirodžiusį Karolio Kaupinio filmą „Nova Lituania“. Iloną Vitkauskaitę sužavėjo Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Mileriaus „Pavyzdingas elgesys“, kuriuo atidarytas festivalis „Nepatogus kinas“, o Ievą Toleikytę – Linos Lužytės „Pilis“ (beje, kadras iš šio filmo papuošė ir žurnalo viršelį). Įsimintiną vaidmenį „Pilyje sukūrė aktorė Gabija Jaraminaitė. Jos kino vaidmenims skirtas Rasos Paukštytės plunksnos aktorės portretas „Emocijų kolekcionierė“. Kritikė pabrėžia, kad „absoliuti fizinės tiesos klausa – dar viena akivaizdi G. Jaraminaitės, būtent kino aktorės, savybė“, ir iškelia išskirtinį Jaraminaitės bruožą, kuris „sunkiai apibūdinamas, bet visuomet matomas – kultūros, kažkokio jokiam laikui nepriklausančio aristokratizmo šleifas“.
Festivaliai ne vienam žiūrovui tampa išsigelbėjimu nuo per pandemiją supaprastėjusio kino teatrų repertuaro. Kodėl taip yra, Gina Kimontaitė paklausinėjo „Skalvijos“, „Pasakos“ ir „Multikino“ vadovus Vilmą Levickaitę, Andrę Balžekienę ir Raimundą Bilinską bei „Skalvijos“ programų sudarytoją Eglę Maceinaitę. Kino teatrų situacija labai sudėtinga – platintojai nenori išleisti į ekranus naujų filmų, nes salės negali būti pilnos, žiūrovai, matyt, taip pat prisibijo, nors negirdėjau, kad kas būtų susirgęs COVID-19 po apsilankymo kino teatre. Bėdos įvairios, bet kino teatrų vadovai optimistiškai sutaria, kad poreikis žiūrėti filmą kino teatre stipresnis už visas pandemijas.
Todėl ir laukiame seniai žadamų filmų, kad ir naujos „Kopos“, kurią sukūrė lietuvių mėgstamas Kanados režisierius Denis Villeneuve’as, – pamenu, kokį ažiotažą sukėlė „Kino pavasario“ rodyta jo „Moteris, kuri dainuoja“. Straipsnyje „Ieškantis savo balso“ nuodugniai režisieriaus kūrybą išanalizavo Ilona Vitkauskaitė. Ji teigia, kad „pastarąjį dešimtmetį jo kiną lydi nuolatinės naujų pasakojimo būdų ir temų paieškos. Holivudo prodiuseriai, regis, jam jau numatę Steveno Spielbergo ir Ridley Scotto vietą.“
Nors kino teatrų repertuaras entuziazmo nekelia, Santa Lingevičiūtė recenzuoja žiūrovų jau kelintą mėnesį sulaukiantį Christopherio Nolano filmą „Tenet“, Laura Šimkutė – „Nemirtingųjų gvardiją“ (rež. Gina Prince-Bythewood), Ramūnas Pronckus – Jeano-Paulio Salomé „Dylerę“, Gediminas Kukta – Marjane Satrapi „Švytinčią tamsoje“, o Agnė Mackė – Jurio Kursiečio „Olegą“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Valentinas Novopolskis. „Namų kino“ apžvalgoje Ramūnas Pronckus azartiškiems žmonėms pataria pasisaugoti serialo „Ozarkas“, nes įtrauks ir nepaleis, iš laiko distancijos žvelgia į pernykštį populiariausią filmą – Toddo Phillipso „Džokerį“, aptaria brolių Benny ir Josho Safdie, kuriuos jis vadina šiuolaikinio kino amfetaminu, „Nešlifuotus deimantus“ bei Charlie Kaufmano filmą „Manau, laikas tai baigti“.
Karantinas niekur nesitraukia ir Santa Lingevičiūtė parengė Pedro Almodóvaro pavasario karantino dienoraščio fragmentus. Juose daug visko apie tai, su kuo susidūrė beveik kiekvienas, mėgstamų filmų ir knygų sąrašai. „Kino istorijos“ šįkart skirtos judėjimui „Proletkult“, siekusiam sukurti naują proletarišką kultūrą. Su „Proletkult“ bendradarbiavo ir ne vienas rusų XX a. pradžios avangardo atstovas. Pipinytė išryškina tuos jų kūrybos elementus, kurie iki šiol pastebimi teatre, kine bei šiuolaikiniame mene ir kurie ne vienam atrodo naujas žodis. Prie pastarųjų priskirčiau ir tuščią puslapį, žurnale reklamuojantį www.kultūrostyrimai.lt.
Jūsų – Jonas Ūbis
