Tyliai ir nedrąsiai belaukdamos „Scanoramos“, toliau žiūrime serialus ir filmus namie. Juolab kad jie kartais pasiūlo platesnį žvilgsnį į realybę nei nacionalinės televizijos. Štai, regis, kas dabar jau ne pirmą savaitę vyksta Lenkijoje, čia niekam neįdomu. Ar veikiau – neparanku apie tai informuoti, mat Lenkija yra mūsų strateginė partnerė. Straipsnių, susijusių su protestais Baltarusijoje, buvo tiek pat, kiek apie COVID-19, bet apie kitą mūsų kaimynę – vos vienas kitas, ir tai baisiai neinformatyvus... Baltarusijos atžvilgiu dauguma lietuvių save laikė demokratijos šaukliais ir stojo į naują „influencerių“ laisvės kelią – net pandemija buvo nebaisi. Regis, šįkart tų visuomenės veikėjų demokratija išgaravo. O ir kam įdomios moterų problemos?
Vis dėlto Lenkijoje rutuliojasi ganėtinai įtempto siužeto serialas. Kodėl ne šiaip filmas? Todėl, kad demonstracijos prieš griežtinamus abortų apribojimus vyksta ne pirmą kartą. Tačiau tai, kas vyksta dabar, būtų galima palyginti kad ir su priešpaskutine serialo serija, kai pasiektas pikas ir lieka laukti, kaip viską išspręs scenaristai ar režisieriai. Tik šįkart scenarijų rašo pati visuomenė.
Kalbama, kad Lenkijoje vykstantys protestai didžiausi nuo „Solidarumo“ laikų. Blokuojami pagrindiniai keliai ir tiltai, skanduojami antivalstybiniai, net vulgarūs šūkiai. Protestai prasidėjo spalio 22 d., kai Konstitucinis teismas nusprendė, kad aborto negalima daryti net ir tada, jei vaisius apsigimęs ar tik gimęs kūdikis tegyvens kelias dienas. Esą tai pažeidžia Konstituciją, ir sprendimo apskųsti nebegalima.
Įdomu ir tai, kad protestai prasidėjo ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijos miesteliuose, o prie moterų prisijungė ir taksi vairuotojai, ir ūkininkai, ir angliakasiai – visi su savu nepasitenkinimu dabartine valdžia. Daugelis moterų mano, jog valdantieji jas pavertė marionetėmis, kad atitrauktų visuomenės dėmesį nuo koronaviruso pandemijos krizės, su kuria nesusitvarko.
Visuomenė protestuoja jau ne tik prieš valdančiąją „Teisės ir teisingumo“ partiją, bet ir prieš Bažnyčią. Štai vieną sekmadienį protestuotojos, apsirengusios kostiumais iš serialo „Tarnaitės pasakojimas“, sutrukdė mišias visoje Lenkijoje, rankose laikydamos plakatus su antivyriausybiniais ir antibažnytiniais šūkiais. O viename Varšuvos priemiestyje raudonais dažais buvo apipiltas popiežiaus Jono Pauliaus II paminklas. Anksčiau tokioje religingoje visuomenėje pasikėsinimas į nacionalinį herojų, matyt, būtų nuskambėjęs kaip baisi erezija...
Tad prieš protestuotojus, kurie, anot Lenkijos policijos, taikūs, pečius surėmė ir „Teisė ir teisingumas“, ir Bažnyčia, ir kraštutiniai dešinieji. O Jarosławas Kaczyńskis savo feisbuko paskyroje kvietė ginti Lenkiją, patriotizmą ir Lenkijos bažnyčias. Kartu pridūrė, kad tai vienintelis būdas laimėti šį karą. Didžiausias priešas jam – moterys, reprezentuojančios demokratines vertybes ir vakarietišką pasaulėžiūrą. Lieka viltis, kad bent jau naujai į Lietuvos valdžią ateinančios moterys neišduos savo pažiūrų ir pareikš savo poziciją viešai.
Kiek išsiplėtėme apie situaciją Lenkijoje, tačiau ji labai artimai susijusi su kūriniais, kuriuos šiame tekste norime aptarti. Beje, nenustebtume, kad Kaczyńskis slapčia svajoja sukurti tokią visuomenę, kuri vaizduojama jau minėtame seriale „Tarnaitės pasakojimas“ (arba Margaret Atwood knygoje tuo pačiu pavadinimu, pagal kurį ir sukurtas serialas).
Tuo tarpu Lietuvoje, kai vyksta simbolinės palaikymo akcijos prie Lenkijos ambasados, LRT transliuoja prezidento žmonos globojamą „mokslinę praktinę“ konferenciją, kurią surengė abortų draudikų šalininkai. Jos metu nepasibodėta ir atvirai abejoti moterų teise į abortus.
Nors istorinių dramų apie moterų teisių judėjimus sąrašas gana trumpas, šiuolaikinė populiarioji kultūra bando „atsigriebti“. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje pasirodė Julie Taymor biografinis filmas „Glorijos“ („The Glorias“) apie Amerikos feminizmo ikoną Glorią Steinem. Dar pirmojo karantino įkarštyje pasirodė ir Dahvi Waller serialas „Misis Amerika“ („Mrs. America“), kuris taip pat pasakoja apie antrąją feminizmo bangą. Tačiau Waller, viena iš serialo „Reklamos vilkai“ scenarisčių, renkasi kiek neįprastą „kampą“, pagrindine serialo heroje padarydama išties prieštaringą figūrą – Phyllis Schlafly, amerikietiško konservatizmo ideologę, kovojusią už tradicinius vyro ir moters vaidmenis šeimoje. Donaldas Trumpas ją vadino didvyre, o minėtoje Atwood distopijoje ji vienos iš veikėjų – religingos įžymybės Serenos Džoj, kurios mokymas apie moters vietą namuose tapo jos pačios nekenčiama tikrove, – prototipas.
Serialo centre – 8-ajame dešimtmetyje vykusi kova dėl Lygių teisių pataisos (ERA), kuri pirmiausia buvo suvokiama kaip simbolinis feminisčių palaikymas ir kuriai pritarė net tuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas. Tačiau įsitraukus Phyllis Schlafly, ji virto grėsmingu perversmu, siekiančiu sunaikinti tradicinę šeimą ir amerikietiškas vertybes. Waller, akivaizdu, nėra svarbiausia parodyti moterų tarpusavio „pjautynes“, greičiau – Amerikos politikos transformaciją. Politologas Alanas Wolfe’as sakė, kad Amerikos politikos bjaurastis gali būti tiesiogiai siejama su Schlafly reakcinga, apokaliptine kampanija prieš ERA. „Jei politinė įtaka matuojama šios didelės šalies pertvarkymu sau norima linkme, Schlafly turi būti laikoma viena svarbiausių XX a. antrosios pusės veikėjų. Nenuilstanti, atsidavusi ir talentinga, ji užaugo aplinkoje, propaguojančioje ksenofobinį uždarumą, ir padėjo tai transformuoti į naujosios dešinės antikomunistinę politiką. Jei ji nebūtų gimusi, į konstituciją būtų įtraukta Lygių teisių pataisa. Nors Schlafly, du kartus pralaimėjusi rinkimus, taip ir nepateko į Atstovų rūmus, ji atliko svarbų vaidmenį išstumiant iš Respublikonų partijos nuosaikiuosius ir juos pakeičiant kraštutiniais dešiniaisiais.“
Tačiau „Misis Amerika“ nedemonizuoja ir galų gale per daug nesidomi itin konservatyviomis Schlafly pažiūromis, atvirkščiai – Cate Blanchett išryškina jos intelektą, valios jėgą, ambicingumą ir kuria daugiabriaunį vaidmenį. Net ir prieš savo valią žiūrovas gali pradėti jai simpatizuoti. Tai moteris buldozeris, kuri siekdama įgyvendinti savo politines ambicijas nepaiso vyro (John Slattery) priekaištų ir net žeminančio kitų politikų elgesio, yra pasiryžusi viskam. Tad supratusi, kad į didžiąją politiką gali patekti tik kalbėdama apie „moterų reikalus“ ir jei bus naudinga aukštesnes pareigas užimantiems respublikonams, ji imasi mobilizuoti namų šeimininkes – apolitiškas moteris, siekiančias apsaugoti savo privilegijas ir gyvenimo būdą, likusias 7-ojo dešimtmečio revoliucijų nuošalėje. Tad Schlafly, kurios interesai labiau siejosi su nacionalinio saugumo klausimais, imasi tradicinės šeimos propagavimo, aršaus ERA ir feminisčių puolimo.
Pačios Schlafly negalėtum pavadinti namų šeimininke. Tik gimus pirmajam sūnui, ji pradeda rinkimų kampaniją, aktyviai dalyvauja politikoje, leidžia knygas. Pavyzdžiui, bestselerį „Pasirinkimas, o ne atkartojimas“, skirtą senatoriaus Barry Goldwaterio prezidento rinkimų kampanijai paremti, kuriame sau būdingu stiliumi maišo faktus, sensacingus kaltinimus, išvedžiojimus ir sąmokslo teorijas. Ne veltui viena filmo veikėja Bella Abzug sako, kad Schlafly yra feministė, labiausiai emancipuota moteris Amerikoje. Cate Blanchett demonstruojami herojės retoriniai gebėjimai, jos įžūlus melas ir manipuliavimas sutirština spalvas. Bet priremta prie sienos Schlafly sklandžiai keičia temą, ir iškart akivaizdu, kodėl ją taip liaupsina Trumpas.
Nors Blanchett veikėja yra varomoji serialo jėga, daug dėmesio skiriama 8-ojo dešimtmečio feministinio judėjimo istorijai. Akivaizdu, kad „Misis Amerika“ kūrėjų simpatijos – feminisčių pusėje, jas filmuojant net pasikeičia stilius – kamera daug judresnė, intymesnė. Schlafly pasaulis, atvirkščiai, filmuojamas konvencionaliai, klasikinio Holivudo stiliumi. Tačiau būtent susižavėjimas, bandymas pareikšti šioms įspūdingoms moterims pagarbą, parodyti kuo platesnį feministinio judėjimo spektrą serialui pakiša koją. Taip feminisčių portretai tampa fragmentiški ir gana vienareikšmiai. Tiek Uzo Aduba kuriama Shirley Chisholm, pirmoji afroamerikietė, išrinkta į Kongresą, tiek Margo Martindale Bella Abzug vaizduojamos tiesiog kaip kovotojos, atliekančios savo politinę pareigą, – labiau jų pažinti nėra kaip. Deja, puikaus ansamblio galimybės neišnaudojamas. Rose Byrne vaidinama Gloria Steinem apskritai įsimena tik dėl įspūdingo peruko. Ryškiausia iš jų – Tracey Ullman kuriama savaip tragiška ir komiška „Moteriškumo mistikos“ autorė Betty Friedan, kuri desperatiškai bando susigrąžinti šlovę jaunesnių ir patrauklesnių kolegių apsuptyje. Aktorė meistriškai laviruoja tarp komizmo ir dramatizmo, nepaversdama vaidmens karikatūra.
„Netflix“ platformoje pasirodė filmas „Velnias visada čia“ („The Devil All the Time“, rež. Antonio Campos). Jis sukurtas pagal 2011 m. pasirodžiusį Donaldo Ray’aus Pollocko bestselerį. Tai šiurpi gotikinė istorija apie aklą religingumą ir baisias jo pasekmes. Veiksmas nukelia į Ohajo valstijos miestelį Nokemstifą. Nors jo gyventojai ir religingi, tai tik paviršius, maskuojantis žmogžudžius ir apsišaukėlius Dievo išrinktuosius. Tai pasaulis, kuriame tyros sielos tiesiog sunaikinamos. Šioje bendruomenėje kiekvienas Dievo žodis traktuojamas tiesiogiai: aukojami ne tik augintiniai, bet ir žmonos, o pastorius Prestonas (Robert Pattinson) dievobaimingas paaugles išnaudoja seksualiai, vieną privesdamas net prie savižudybės. Tačiau visuomenė jo neteis, mat per pamokslus fanatiškai jo lūpomis kalba pats Dievas. Aišku, svarbu, kad filmo veiksmas vyksta tarpukariu: neseniai pasibaigus Antrajam pasauliniam ir jau bręstant Vietnamo karui, tačiau šie istoriniai įvykiai lieka tik fone, mat jaunam režisieriui svarbiau liguistas religingumas. Ir šis veši ne tik miestelyje. Regis, filmo veikėjui Arvinui, įtariai stebinčiam aplinkinę religinę bendruomenę, tenka gintis ne tik nuo velnio, bet ir nuo paties Dievo. Ir tikrai ne malda, o ginklu. Jo gimtinėje žmonės tarp vienintelių užsiėmimų – darbo ir bažnyčios – arba kenčia patys, arba kankina kitus.
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
