Nauji filmai – „Matrica. Prisikėlimas“
Tiems, kurie 1999-aisiais save laikė jau mąstančiais ir matė pirmąją „Matricą“, ketvirtoji dalis gali tapti dūriu į paširdžius. Taip pasijutau ir aš, o spragėsiai strigo gerklėje viso ištęsto filmo metu, ką jau kalbėti apie po to sutrikusį virškinimą...
Nauji filmai – „Vyras už pinigus“
Justinas Krisiūnas – keistas kino kūrėjas. Mačiau, atrodo, visus filmus, bet jo režisūrinį veidą ar stilistiką apskritai sunku įžvelgti, įvertinti ir apibendrinti. Kaip ir indėlį į lietuvių kiną. Ir tai tikrai ne komplimentas. Savo kelią pradėjęs nuo sentimentalių „Emigrantų“ (2013), bandęs kurti pramoginį turinį filmu „Dėdė, Rokas ir Nida“ (2015), tada dar švystelėjęs su drama „Širdys“ (2018), praėjusių metų pabaigoje į kino teatrus jis grįžo su romantine komedija-perdirbiniu (2018 m. originalas „Podatek od miłości“ priklauso lenkams) „Vyras už pinigus“.
Krėsle prie televizoriaus
Kartais žiūriu tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas. Klausausi, ką ir kaip sako politikai, bandau prognozuoti ateitį. Linkusiems į depresiją nepatarčiau šio veiksmo įtraukti į savo dienotvarkę – slegia ir erzina. Labiausiai, žinoma, bejėgiškumo jausmas, kad idiotizmui, tamsumui ar neslepiamai dviveidystei neįmanoma pasipriešinti. Bet dviveidystė – ne pati sunkiausia nuodėmė, kuria gali pasigirti valdžia. Nesvarbu, ar dabar, ar anksčiau.
Pokalbis su režisieriumi Adamu McKay’umi
Adamas McKay’us filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“) sukūrė kaip įspėjimą. Kadaise buvęs vyriausiasis „Saturday Night Live“ (televizijos šou) scenaristas išgarsėjo anarchistinėmis komedijomis su Willu Ferrellu („Žinių vedėjas“, „Įbroliai“), tačiau „Oskarų“ nominacijas pelnė už tamsesnes politines satyras „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) ir „Valdžia“ („Vice“, 2018). Šiuos filmus galima traktuoti kaip McKay’aus maištą prieš kvailybės triumfą JAV politikoje.
Mirė režisierius Sergejus Solovjovas
Eidamas 77-uosius metus mirė garsus rusų režisierius, scenaristas ir prodiuseris Sergejus Solovjovas. Režisierius buvo apibūdinamas kaip labai tiksliai jaučiantis laiką, tarsi barometras fiksuojantis visus jo svyravimus, nuotaikas, užčiuopiantis konkrečios akimirkos nervą. Visa tai jis meistriškai sugebėjo perteikti filmuose. Viename savo seminarų Solovjovas yra sakęs, kad žiūrovų kantrybę bando jau nuo pirmųjų filmų. Pasak jo, kiekvienas filmas turi būti prisotintas minties, kuri žiūrovą jaudintų, priverstų mąstyti kartu su režisieriumi.
Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)
Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...
„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.
Krėsle prie televizoriaus
Kiekviena šventė skatina užsiimti šventuoju nieko nedarymu, o tai dažnai atveda tiesiai prie televizoriaus, siūlančio įvairiausias pasakas. Dabar pasakos gaminamos pagal „filmo visai šeimai“ kurpalį, todėl yra perdėtai infantiliškos. Bet Matteo Garrone’s „Pinokis“ (LRT, 26 d. 13.20) infantilams nepatiks, net jei Carlo Collodi knyga, kuri ir tapo filmo pagrindu, yra vaikų literatūros klasika.
Berlyne vykusioje virtualioje 34-ųjų Europos kino apdovanojimų ceremonijoje pagrindinį apdovanojimą pelnė Jasmilos Žbanić filmas „Quo vadis, Aida?“ (2020). Žbanić taip pat atiteko geriausios režisierės apdovanojimas. Jasna Đuričić apdovanota už geriausią moters vaidmenį.
Nauji filmai – „Drive My Car“
Tai pasakojimas apie dvi vienatves. Apie ant parketo gulinčią ir nebekvėpuojančią bei naktinėmis gatvėmis klajojančią vienatvę. Tai pasakojimas apie didelio, tuščio miesto vienatvę. Tai kino pasakojimas apie teatro vienatvę. Tai mano vienatvė pasakoja apie tavo vienatvę.