Nėra svarbesnės temos už klimato krizę

Adamas McKay’us filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“) sukūrė kaip įspėjimą. Kadaise buvęs vyriausiasis „Saturday Night Live“ (televizijos šou) scenaristas išgarsėjo anarchistinėmis komedijomis su Willu Ferrellu („Žinių vedėjas“, „Įbroliai“), tačiau „Oskarų“ nominacijas pelnė už tamsesnes politines satyras „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) ir „Valdžia“ („Vice“, 2018). Šiuos filmus galima traktuoti kaip McKay’aus maištą prieš kvailybės triumfą JAV politikoje. Naujausias režisieriaus filmas, kurį galite pažiūrėti „Netflix“ platformoje, – tai piktas manifestas apie žiniasklaidos, politikų ir visuomenės abejingumą.

NASA šiuo metu turi kosmose svarbų tikslą – pakreipti asteroido, skriejančio Žemės link, orbitą. Ar nepersistengėte reklamuodami filmą?

(Juokiasi) NASA atstovai buvo labai malonūs. „Netflix“ paskambino ir paprašė, kad NASA surengtų daugiamilijardinę misiją ir padėtų filmui, ir jie sutiko. Kalbant rimčiau, tai gana nuostabus sutapimas, negalėjau tuo patikėti!

Kodėl kilo mintis sukurti komediją apie pasaulio pabaigą?

Jau daug metų manau, kad nėra svarbesnės temos už klimato krizę. Tai didžiausia grėsmė, auganti tokiu greičiu, kokio net nesuvokiame. Bet kaip apie tai papasakoti? Nenorėjau kurti distopinės dramos, kad išgąsdinčiau žmones. Mano draugas žurnalistas iš „The Guardian“ (scenarijaus bendraautoris Davidas Sirota – I. V.) kartą pajuokavo, kad nekreipti dėmesio į visuotinį atšilimą yra tas pats, kas ignoruoti meteoritą, skriejantį tiesiai į Žemę. Eureka, štai ir idėja! Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją.

Kaip pavyko sukurti tinkamą komišką toną?

Sunkiausia buvo sukurti emociškai stiprias absurdiškas situacijas, kuriose vyrauja groteskiškas elgesys. Bet, kita vertus, tai patiriame kasdien. Vieną rytą žiūrime naujienas ir juokiamės iš absurdo. Kitą dieną verkiame arba tikrai išsigąstame to, ką matome. Jei tokių reakcijų pasitaiko realiame gyvenime, kodėl filmas negali jų pavaizduoti? Viena yra tikra: juokas būtinas, kad suvoktume problemos mastą. Neseniai perskaičiau Laurence’o Gonzaleso, kuris dirbo su sunkias traumas patyrusiais žmonėmis, knygą „Gilus išgyvenimas“ („Deep Survival“). Pasirodo, geriausiai sekasi tiems, kurie geba iš visko pasijuokti.

Manote, kad filmas gali prisidėti prie sąmoningumo didinimo?

Taip jau buvo nutikę anksčiau. Pavyzdžiui, 1979 m. Jameso Bridgeso filmas „Kinijos sindromas“ („The China Syndrome“) arba 1983 m. Mike’o Nicholso „Karen Silkvud“ („Silkwood“) apie branduolinės energijos pavojus kadaise prisidėjo prie judėjimo, kuriuo buvo siekiama užkirsti kelią naujų atominių elektrinių statybai. Tą patį galima pasakyti ir apie visus filmus apie Vietnamo karą. Jie prisidėjo prie visuomenės sąmoningumo didinimo. Bet jei klausiate, ar menas gali sukurti aktyvistų judėjimą, atsakau – ne. Pirmiausia tai turi kilti iš žmonių.

O Jums pačiam kokie kūriniai atvėrė akis?

Johno Singletono filmas „Pietinio kvartalo vyrukai“ („Boyz N The Hood“) man labai padėjo suprasti rasizmo problemą. 1991 m., kai filmas pasirodė kino teatruose, žiūrėjau jį bent keturis kartus. Michaelo Radfordo „Paštininkas“ („Il postino“, 1994) man suteikė daugiau žinių apie socializmą ir komunizmą. Norite tikėkite, norite ne, bet 1986 m. Alexo Coxo filmas „Sidas ir Nensė“ („Sid and Nancy“) supažindino su klasių kova. Žinote, Jungtinėse Valstijose nemėgstama kalbėti apie klasių skirtumus. Taigi mano žinios apie šią problemą daugiausia buvo įgytos žiūrint kiną. Taip pat galėčiau paminėti 1979 m. Jonathano Kaplano filmą „Peržengta riba“ („Over the Edge“), pasakojantį apie jaunimo, palikto likimo valiai, sumaištį, tai tarsi amerikietiška kai kurių Antonioni filmų versija. „Salam, Bombėjau!“, Uli Edelio „Baaderio-Mainhof kompleksas“... Galėčiau tęsti valandų valandas!

Ar nebijote, kad šiuo filmu pamokslaujate atsivertėliams?

Padarėme viską, kad pritrauktume kuo daugiau žiūrovų. Dėl to pasirinkome „Netflix“, turėdami omenyje, kad filmas, kuriame nefiltruotai kalbama apie politiką, kultūrą ir net religiją, gali pasiekti daugiau nei penkis šimtus milijonų žmonių. Vis dėlto esu realistas. Žinau, kad ne vienas šį filmą iš karto atmes. Tačiau nuo pat pradžių norėjau sukurti reginį, kuris, tikiuosi, sukels bangas.

Kaip minėjote, tai „Netflix“ produkcija. Ar tai pakeitė Jūsų darbą, palyginti su ankstesniais filmais?

Ne, nieko nepakeitė. Filmą kūriau taip, kaip visada, su savo brangiu operatoriumi Linusu Sandgrenu ir visa komanda, su kuria paprastai dirbu, – nuo kompozitoriaus Nicholaso Britello iki montažo režisieriaus Hanko Corwino. „Netflix“ keičiasi, vis dažniau išleidžia filmus ir tam tikrų šalių kino teatruose. Mano filmas platinamas tarptautiniu mastu, todėl gaunu abiejų pusių patirties – ir namų kino platformos, ir įspūdžių iš kino teatrų.

Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdamas šį filmą?

Didžiausia problema buvo epidemija. Ji mus užklupo, kai baigėme rašyti scenarijų ir pradėjome ieškoti filmavimo vietų Bostone. Keisčiausias dalykas, kokį esu patyręs per savo karjerą. Staiga turėjome sustabdyti gamybą, visi išvyko namo – buvo paskelbtas karantinas. Taigi ėmiau stebėti pasaulį: daug kas iš to, kas parašyta filmo scenarijuje, vyko prieš mano akis. Niekada nebuvau patyręs nieko panašaus, dalykai, apie kuriuos rašiau, vyko iš tikrųjų. O aš buvau žiūrovas. Buvo sudėtinga, turėjau perrašyti scenarijų, nes realybė tapo gerokai beprotiškesnė. Kur kas labiau išplėtojau kometos neigimo ir sąmokslo teorijų liniją pamatęs, kaip JAV ar Brazilija neigia kovidą, situacijos rimtumą. Niekada nemaniau, kad neigimas gali pasiekti tokį mastą.

Ar kairiųjų pažiūrų žvaigždės (Meryl Streep, Leonardo DiCaprio...) sutinka vaidinti Jūsų filmuose, nes esate vienintelis populiariajame kine nagrinėjantis jiems svarbias temas?

Manau, juos labiausiai domina kuriami personažai, tampantys iššūkiu, nes jie yra juokingi, keistoki, kenčiantys ar labai tamsūs, kaip Dickas Cheney. Tačiau akivaizdu, kad pasaulis įžengė į naują, painią, sunkiai suvokiamą epochą, ir visi šie labai talentingi aktoriai tikriausiai vertina tai, kaip bandau perteikti laikmetį.

JAV prezidentės personažas, kurį vaidina Meryl Streep, yra išgalvotas, kitaip nei filmuose „Didžioji skola“ ar „Valdžia“. Ar šį kartą norėjote pereiti nuo portreto prie politinės pasakėčios?

Būtent. Pirmiausia norėjau aptarti procesą, institucijų mechanizmą ir galios sistemą. Prezidentė Orlean – tai kelių valstybių vadovų derinys. Kaip ir filme vaizduojami žiniasklaidos atstovai. Iš tiesų, be dviejų pagrindinių herojų, kuriuos vaidina Leonardo DiCaprio ir Jennifer Lawrence, visi kiti veikėjai yra skirtingų asmenybių ir įtakos sferų mozaika. Vis dėlto su Meryl Streep daug diskutavome apie jos perdėtą personažą ir ji sugalvojo puikią idėją, kad prezidentė turėtų pasidaryti tokią šukuoseną, lyg jai būtų 26 metai. Lengva dirbti su protingais, humoro jausmą turinčiais aktoriais. Neatsitiktinai visi šie aktoriai yra pripažinti. Jie labai talentingi, aktyviai bendradarbiauja kuriant filmą.

Nuo „Saturday Night Live“, ankstyvųjų darbų su Willu Ferrellu iki „Nežiūrėk aukštyn“ Jūsų stilius labai pasikeitė. Kas liko iš Jūsų pirmųjų darbų dvasios?

Manau, kad man, kaip kūrėjui ir kaip žiūrovui, patinka tie patys dalykai. Nesvarbu, ar tai būtų teatras, televizija, ar filmas, man patinka tai, kas žiūrovus įtraukia. Mėgstu juoką, pokštus, išdaigas, politinį teatrą. Man labai svarbus politinis angažuotumas. „Nežiūrėk aukštyn“ yra tik filmas, bet jei jis pasiektų kuo daugiau žmonių ir turėtų kokį nors rezonansą, kad ir nedidelį poveikį šiame pasaulyje, jausčiausi geriau.

Kaip, Jūsų nuomone, galėtume atkurti šiuo metu pažeistą pasitikėjimą savo lyderiais, žurnalistais ir net mokslininkais?

Atsakymas paprastas: privalome pašalinti nešvarius pinigus iš savo demokratijos! Korupcija žaloja visas institucijas. Kaip matyti iš filmo, didžiausia žala padaryta mokslininkams. 10-ajame dešimtmetyje, prasidėjus globalizacijai, daugelis ekonomistų prisistatė kaip mokslininkai. Pažiūrėkite, kaip Big Pharma (didžiosios farmacijos įmonės – I. V.) apiplėšė žmones! Netikri mokslininkai, įdarbinti kaip Big Pharma atstovai, sėjo abejones visuomenėje ir menkino tikrų mokslininkų autoritetą. Tas pats pasakytina ir apie žiniasklaidą. Jungtinėse Valstijose didžiosios žiniasklaidos grupės perka leidinius į kairę ir dešinę, paverčia juos klick’ų gaudyklėmis ir atleidžia žurnalistus, kurie aistringai ir sąžiningai dirbo savo darbą.

Jūsų filmas rodo, kad individualizmas kelia didžiausią grėsmę, nors, paradoksalu, dar niekada nebuvome taip „sujungti“ vieni su kitais.

Iškėlėte labai svarbų klausimą. Šiandien esame susiję vieni su kitais kaip atskiri prekių ženklai. Tarsi parduotume savo asmenybę kitiems. Perdavę savo bendravimą pelno trokštančioms technologijų bendrovėms praradome galimybę būti kartu. Tačiau su nauja karta tai gali pasikeisti. Dabartinis jaunimas puikiai supranta pasaulio problemas, turi daug energijos ir instinktyviai pastebi nesąmones.

Taigi į ateitį žvelgiate optimistiškai?

Duomenys rodo, kad Jungtinėse Valstijose žmonių, neigiančių visuotinį atšilimą, sumažėjo iki 7 proc. Problema ta, kad žmonės mano, jog pavojus jiems negresia, nes tai įvyks tik labai tolimoje ateityje. Tačiau viskas vyksta daug greičiau. Labiausiai erzina tai, kad turime priemonių šiam pavojui įveikti, pavyzdžiui, atsinaujinančios energijos šaltinių. Visų pirma turime mokslą, savo Ekskaliburo kalaviją, kuris yra didžiausias turtas. Trūksta visuotinių, koordinuotų ir neatidėliotinų veiksmų. Tobulame pasaulyje jie jau turėtų būti pradėti. Taigi taip, esu optimistas... bet, dėl Dievo meilės, norėčiau, kad visos šalys atsibustų ir nustotų mus žudyti iškastiniu kuru!

Pagal užsienio spaudą parengė I. V.