Kinas
Justinas Krisiūnas – keistas kino kūrėjas. Mačiau, atrodo, visus filmus, bet jo režisūrinį veidą ar stilistiką apskritai sunku įžvelgti, įvertinti ir apibendrinti. Kaip ir indėlį į lietuvių kiną. Ir tai tikrai ne komplimentas. Savo kelią pradėjęs nuo sentimentalių „Emigrantų“ (2013), bandęs kurti pramoginį turinį filmu „Dėdė, Rokas ir Nida“ (2015), tada dar švystelėjęs su drama „Širdys“ (2018), praėjusių metų pabaigoje į kino teatrus jis grįžo su romantine komedija-perdirbiniu (2018 m. originalas „Podatek od miłości“ priklauso lenkams) „Vyras už pinigus“.
Filmas pasakoja Lauros (Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) ir Marijono (Justinas Jankevičius) meilės istoriją. Laura – ambicinga mokesčių inspektorė. Marijonas į jos akiratį patenka tada, kai, Mokesčių inspekcijai pradėjus tyrimą, bandydamas pateisinti nuo gautų pajamų nesumokėtus mokesčius, pareiškia, kad verčiasi prostitucija. Supratusi Marijono klastą Laura įžvelgia galimybę pakilti karjeros laiptais, bet, žinoma, įsimyli savo auką ir turi įveikti naujus išbandymus, kad galėtų būti kartu su juo.
Kaip ir ankstesniuose Krisiūno filmuose, „Vyre už pinigus“ stebime gyvenimo būdo žurnalų estetiką – lėkštą ir blizgią. Filmo herojai gyvena madinguose butuose ir dar madingesniuose loftuose, kavą iš vienkartinių puodelių geria stiklinių dangoraižių fone, ir net jų lankomas Lietuvos pajūris atrodo kaip iš turistams skirto atviruko. Čia nėra nieko seno, nudėvėto ar apiplyšusio, ir mažiausiai stilingi – Marijono sesers (Aldona Vilutytė) gaminami drabužiai su tautinių raštų spaudiniais (matyt, filmo gamintojams reikėjo pareklamuoti rėmėją). Akivaizdžių filmo rėmėjų reklamų, tiesą sakant, pamatysime gerokai daugiau (jei atvirai – visas filmas primena vieną ilgą, nesibaigiančią reklamą). Šiame fone nestebina ir ekrane pasirodančios pramogų pasaulio žvaigždės – pradedant pagrindinį vaidmenį atliekančiu Jankevičiumi, baigiant epizoduose pasirodančia Džordana Butkute, kuri, žinoma, vaidina save. Dirbti su aktoriais režisierius taip pat nesivargina – visi vaidina kas kaip moka. Bet tokiuose romantiniuose „produktuose“ medinė vaidyba įprastai ir kliūva mažiausiai ar bent neišsiskiria iš visumos.
Laura ir Marijonas iš pažiūros įkūnija „stiklainių“ pasaulio idealus. Ji – šaltakraujė karjeristė, kurios ryškus raudonas lūpdažis visada bus tarsi tik ką užteptas ant lūpų. Ji lankosi kavinėse, geria kavą su sojų pienu, neleidžia sau mėgautis desertais, eina į bokso treniruotes ir bėgioja. Jis – sėkmės lydimas didmiesčio „koučeris“, dėl kurio visos klientės eina iš proto. Abu – išvaizdūs ir stilingi, lyg nužengę iš žurnalų puslapio. Tačiau abu turi ir kitą pusę – yra savaip nelaimingi. Jis savo problemas kas vakarą skandina alkoholyje. Ji, sukūrusi viską kontroliuojančios įvaizdį, nesusitvarko su asmeniniu gyvenimu ir jaučiasi labai vieniša – namie vakarais jos laukia veltėdis vaikinas, nesuinteresuotas nei kurti bendro gyvenimo, nei prisidėti prie buities. Būtų kur kas laimingesnė iškeitusi jį į labradorą, bet poreikis padėti formalią varnelę ties „turiu draugą“ ima viršų. Blogiausia, kad ši jų – netobulai tobulų veikėjų – pusė režisieriui mažiausiai įdomi. Jis jos neplėtoja, palieka kažkur scenarijaus pradžioje. Nuėmus sėkmės lydimų didmiesčio gyventojų kaukes filmo pabaigoje matome, kad veikėjai yra ne gyvi žmonės, o tiesiog nykūs beveidžiai, neturintys jokių motyvų, pateisinančių jų atliekamus veiksmus, – nei egoistiškų, nei, tuo labiau, altruistiškų.
Iš tiesų visas „pasiskolintas“ scenarijus galėjo pasiūlyti bent keletą įdomių idėjų: filme stebime jaunus žmones, susikoncentravusius į save ir savo karjerą, neretai gyvenančius pagal taisykles, primestas tų pačių gyvenimo būdo žurnalų. Kitoje pusėje – jaunosios kartos brandos ir atsakomybės už save stygius. Galų gale – niekam neužkliuvo net korumpuotas ir tarnybine padėtimi besinaudojantis seksistas Sandros vadovas Ričardas (Julius Žalakevičius). Tačiau Krisiūnui pateikiant savą filmo versiją kelti prasmę turinčius klausimus ar įnešti bent kiek kontroversijos, regis, neatrodė svarbu.
Žiūrint „Vyrą už pinigus“ persekioja skausmingas ir labai nemalonus déjà vu jausmas: viską jau žinai. Žinai, kad jų pirmas susitikimas bare virs katastrofa. Kad jie būtinai komiškomis aplinkybėmis susitiks ir kitą dieną. Kad tarp jų įsiplieks meilė (nors jos ekrane ir nepamatysi). Kad visos Marijono problemos išsispręs. Kad karjeristė Laura atras naujų generinių vertybių ir finale jie bus kartu. Tik nežinai, dėl ko visa tai vyksta.
Sunku pasakyti, kas yra didesnė lietuvių kino piktžaizdė – ar infantilūs antraeiliai ekrano produktai, vadinami „romantinėmis komedijomis“, ar kad jie neretai yra dar ir kaimyninėse šalyse sukurtų produktų perdirbiniai. Taip neturėtų būti, bet eidamas į dar vieną naują „romantinę komediją“ (net nežinau, ar taip dera valkioti šio žanro pavadinimą) jau žinai, ko gali tikėtis. Žinai, kad bus prėska, banalu, kad tai neturės nieko bendra su pramoga, kuri būtų gal ir be didelės išliekamosios vertės, tačiau taptų galimybe maloniai praleisti laiką. Ir lietuvių kino galūnė su šiais filmais jau pradeda gangrenuoti. Nupjauti ar palaukti, kol pagis?
