7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Čechovas ir vienatvė

Nauji filmai – „Drive My Car“

Rimgailė Renevytė
Nr. 41 (1406), 2021-12-17
Kinas
„Drive My Car“
„Drive My Car“

Tai pasakojimas apie dvi vienatves. Apie ant parketo gulinčią ir nebekvėpuojančią bei naktinėmis gatvėmis klajojančią vienatvę. Tai pasakojimas apie didelio, tuščio miesto vienatvę. Tai kino pasakojimas apie teatro vienatvę. Tai mano vienatvė pasakoja apie tavo vienatvę.

 

Kalbant apie filmą „Drive My Car“ („Doraibu mai kâ“, Japonija, 2021) tikrai nesinori priekabiai nagrinėti siužetinės linijos. Režisierius Ryûsuke Hamaguchi psichologiniais Haruki Murakami pėdsakais persikelia į teatrą, kuriame repetuojamas spektaklis „Dėdė Vania“. Praėjus dvejiems metams po žmonos Oto (Reika Kirishima) mirties teatro aktorius ir režisierius Jusuke Kafuku (Hidetoshi Nishijima) pakviečiamas į Hirošimą statyti spektaklio. Kol repetuojamas „Dėdė Vania“, Jusuke ieško atsakymų į ramybės neduodančius klausimus apie žmonos neištikimybę, sekso metu jos pačios pasakotas istorijas, vėliau virsdavusias serialų siužetais, bei vieną iš jos meilužių, kuriam Jusuke pasiūlo Vanios vaidmenį. Draminis Čechovo siužetas, pindamasis su už repeticijų likusiu gyvenimu, kelia dar daugiau klausimų nei pasiūlo atsakymų. Juk taip ir turi būti – gyvendamas susitaikai ne su savo gyvenimu, bet su pačiu savimi. Įdomu, kad kino erdvėje Hamaguchi nesprendžia tų daugtaškiais virtusių atsakymų ir leidžia žiūrovui įsijausti į kiekvieno personažo istoriją. Tiesa, labiausiai čia akcentuojami priešistorę turintys santykiai, kuriuos pats Jusuke mėgina išspręsti per repeticijas. Buvęs Oto meilužis Koji Takatsuki (Masaki Okada) per Vanios personažą rungiasi su Vanią vaidinusiu, o dabar jį režisuojančiu Jusuke. Hamaguchi rodo, kaip teatras verčia žiūrėti sau į akis, o juk ne visada jose matai tai, ką nori matyti.

 

Šiame „Dėdės Vanios“ spektaklyje Čechovo tekstai skamba ne tik japoniškai. Negana to, jie čia ne vien skamba, bet ir yra rodomi gestais. Tai, kad spektaklyje vaidina kviestiniai aktoriai, kurie tarpusavyje kalbasi skirtingomis kalbomis, rodoma ne vien japoniškosios kultūros tradicijos motyvais. Šis filmo režisieriaus sprendimas sujungti skirtingai kalbančius žmones jautriai parodo, kaip esame nutolę nuo žodžių prasmės. Kaip išmokę kitų aktorių replikas gebame pataikyti į mums skirtas pauzes. Žinodami kitus pjesės personažus galime suprasti ir savąjį. O jeigu nežinome? O jeigu nemokame viso teksto ir nežinome, kurias pauzes reikia užpildyti, o kurios turi likti tuščios? Taip subtiliai Hamaguchi priartėja ne tik prie „Dėdės Vanios“, bet ir prie paties Čechovo, leisdamas filmo personažams mėginti papasakoti apie savo vienatvę.

 

Svarbu ir tai, kad „Drive My Car“ pasakoja ir apie paties kino vienatvę. Būtent tokią ją kiekviename kadre rodo režisierius – tylią ir blyškią kelionę raudonu automobiliu. Šiai filmo erdvei itin svarbi jo trukmė – ilgos pauzės, ištemptas, tylos pripildytas laikas. Atidžiai ir kruopščiai rinkdamasis pasakojimo žodžius Hamaguchi pina juos su vaizdiniu tekstu. Suvokdamas, kad ne tik filmo siužetui, bet ir personažo psichologijai vietoj ištarto žodžio pakanka nutylėjimo, vietoj ryškaus ir konkretaus žvilgsnio – išsitęsusio kadro. Tokia čechoviška pasaulėjauta užlieja visą filmo „Drive My Car“ erdvę. Tai į kasetę neįrašytas Vanios tekstas. Tai raudonas „Saab“, niekad nesusiliejantis su blausiu peizažu. Tai tamsoje tylą skrodžiantys žiūrovų plojimai. Tai kinu virtusi Hamaguchi vienatvė.

„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Drive My Car“