Įsimintiniausi 2021 m. kino įvykiai

„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.

 

Vitalij Binevič

Labiausiai įsiminė:

1. „Komisarė“ („Komissar“, rež. Aleksandr Askoldov, 1967)

2. „Saulės kultas“ (,„Midsommar“, rež. Ari Aster, 2019)

3. „Aistros vaisiai“ („Les fruits de la passion“, rež. Shûji Terayama, 1981)

4. „Akira“ (rež. Katsuhiro Ôtomo, 1988)

5. „Kanonada“ (rež. Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, 1961)

 

Labiausiai nuvylė:

1. „Pitbulis“ („Pitbull“, rež. Patryk Vega, 2021)

2. „Mirusiųjų armija“ („Army of the Dead“, rež. Zack Snyder, 2021)

3. „Saldi dienos pabaiga“ („Dolce Fine Giornata“, rež. Jacek Borcuch, 2018)

4. „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019)

5. „Titanė“ („Titane“, rež. Julia Ducournau, 2021)

 

Iš savo jaunystės labiausiai norėčiau susigrąžinti džiaugsmą, kuris aplankydavo, kai pagaliau rasdavau ilgai ieškoto filmo videokasetę.

 

Elena Jasiūnaitė

Galimybė sugrįžti į kino teatrus ir didelio ekrano teikiamas žiūrėjimo malonumas – ne tik patys filmai, bet ir buvimas salėje tarp žiūrovų – šiuo metu nustelbia patirtus nusivylimus. Filmų, atrodo, buvo ne tiek ir mažai, geresnių ir blogesnių, bet bandymas surašyti geriausius ar vertingiausius vis tiek nebūtų sąžiningas, tad nuo to išsisuksiu. „Drive My Car“ (rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021) man sugrąžino tą paprastą, gal net naivoką, bet labai nuoširdų žiūrėjimo džiaugsmą. „Titanė“ privertė išeiti iš asmeninės komforto zonos. „Teisingumo riteriai“ („Retfærdighedens ryttere“, rež. Anders Thomas Jensen, 2020) priminė, kad tokios mano nemėgstamos komedijos gali būti puiki ir kokybiška pramoga, kai pakliūva į tinkamo režisieriaus rankas. „Kopa“ („Dune“, rež. Denis Villeneuve, 2021) parodė kino aikštelės (na, ir specialiųjų efektų) magiją – greit neprisiminsiu, nei kas, nei apie ką, tačiau režisieriaus sukurto didingo pasaulio vizija, apgalvota iki smulkmenų ir visiškai nederanti su namų ekranais, daro įspūdį. Galų gale – po visų franšizės pakilimų ir nuosmukių buvo smagu kino teatre atsisveikinti ir su agentu Džeimsu Bondu („Mirtis palauks“, rež. Cary Fukunaga, 2021).

 

Lietuvių kinas šiemet taip pat suteikė daug vilčių – nuo labai ilgai į kino teatrų repertuarus ėjusio Jurgio Matulevičiaus „Izaoko“ ir Giedrės Žickytės „Šuolio“ (2020) iki Andriaus Blaževičiaus „Bėgikės“ (2021) ir Marijos Stonytės „Švelnių karių“ (2021). Iš tiesų turime kuo džiaugtis, ypač kaimynų kontekste. Tik savus kažkodėl dažnai labiau glosto kiti.

 

Susigrąžinčiau atradimo džiaugsmą – matyt, jis slypi pirmuosiuose kartuose, kai visko dar tiek daug nematyta, neatrasta ir nepatirta. Bet neprarandu vilties, kad jis dar sugrįš.

 

Narius Kairys

Labiausiai šiais metais įsiminė du filmai: Eléonore Weber „Nakties daugiau nebus“ („Il n'y aura plus de nuit“, 2020), laimėjęs „Nepatogaus kino“ konkursinėje programoje, ir Ryûsuke Hamaguchi „Drive My Car“. Pirmasis yra savotiška post tenebras lux inversija – jokios metafizikos, jokios vilties, vien visaregė kino kameros akis, verčianti nesąmoningai trokšti tamsos. Antrasis filmas, visiškai priešingas tiek intelektualiai, tiek emociškai, sykiu ir vienas naujausių matytų, sugrąžino jausmą, kad kinas visąlaik yra daugiau nei vien tai, ką matai ekrane. Kiti keli filmai, apie kuriuos vis dar galvoju, atsidūrė kažkur tarp anų dviejų: Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“ (2021), Huaqingo Jino „Tamsus raudonas miškas“ („Dark Red Forest“, 2021) ir Tiago Siopos „Šmėklos: ilgas kelias namo“ („Fantasmas: Caminho Longo para Casa“, 2019). 

 

Norėčiau dažniau nustebti žiūrėdamas filmą – deja, kiekvienais metais vis rečiau ištinka šis, mano manymu, pamatinis kino potyris.

 

Neringa Kažukauskaitė

Labiausiai iš šiemet matytų filmų įsiminė:

„Gražiausias berniukas pasaulyje“ („The Most Beautiful Boy in the World“, rež. Kristina Lindström, Kristian Petri, 2021)

„Drive My Car“

„Bergmano sala“ („Bergman Island“, rež. Mia Hansen-Løve, 2020)

„Viskas praėjo gerai“ („Tout s’est bien passé“, rež. François Ozon, 2021)

„Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ („Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, rež. Radu Jude, 2021)

 

Didelių nusivylimų neturiu, nes neturėjau ir didelių lūkesčių.

 

Vargu ar galėčiau išskirti tik vieną dalyką iš savo jaunystės kino žiūrėjimo. Tada patirti kino įspūdžiai yra patys stipriausi ir lemtingi – visam gyvenimui. Tačiau šiuo metu, pasiekus liūdnai žiniai apie režisieriaus Sergejaus Solovjovo mirtį, iš atminties išniro jo filmas „Assa“ (1987). Kiekvienas su šiuo filmu, o gal ir visa Solovjovo kūryba, turi itin asmenišką ir jautrų santykį. Tiesą sakant, norėčiau vėl pažiūrėti „Assą“, ir kino teatro ekrane. Tą keistą, sunkiai klasifikuojamą filmą, taip tiksliai atliepusį tuometę pasaulėjautą, nuotaikas, būsenas. Man rodos, jis vėl stipriai paveiktų ir atitiktų šių dienų nuotaikas. Tą aplink vyraujantį absurdą, siurrealizmą, keistus laikmečiui būdingus personažus. Žodžiu, aplink „nuostabi šalis“, kaip girdime vienoje iš filmo dainų. Tie du tolimi laikmečiai – lyg tuo iš filmo „komunikacijos vamzdžiu“ – stebuklingai susisiekia. Daug kas keičiasi ir niekas nesikeičia.

 

Žiemiška, tuščia Jalta, sniegas, palmės, šėlstanti šalta jūra. Ore tvyro kažkoks nenusakomas laisvės dvelksmas ir meilės pojūtis. Iš tiesų, „Assa“ – nuostabi dviejų gražių jaunuolių, Alikos ir Bananano, meilės istorija, tame kažkur esančiame „auksiniame mieste“, kurį filme skambančioje dainoje žada Borisas Grebenščikovas.

 

Gediminas Kukta

Šiais metais didžiausią įspūdį padarė italų režisieriaus Michelangelo Frammartino „Urvas“ („Il buco“, 2021). Tiesa, žodis „įspūdis“ ne visai tinka, nes nejutau režisieriaus noro stebinti, prikaustyti dėmesį ar sujaudinti. Taip, filmo vizualinė kalba turtinga ir išskirtinė, bet ji nebuvo savitikslė, ką dažnai gali justi kituose panašiuose – pavadinkime juos peizažų – filmuose. Už atvirukiškai gražių gamtos vaizdų, kuriuos dalis žiūrovų galbūt tik ir tematė, slypėjo kur kas gilesni klodai, o norint juos suprasti reikėjo ne tik atidumo, bet ir žinių.

 

Ne, tikrai nesigiriu, kad atrakinau visas „Urvo“ prasmes, nors seanso metu, pamenu, išbandžiau ne vieną raktą. Tiek religinį, kurį pasitelkus galima mąstyti apie kūrinyje besiskleidžiančius tikėjimo ir pažinimo slėpinius (kalnų piemuo, kurį režisierius išoriškai „sujungia“ su Kristaus figūra; dvylika speleologų; vakarienė prie laužo; piemens mirtis ir „prisikėlimas“), tiek filosofinį (Platono olos metafora), tiek gamtosauginį ar, galiausiai, grynai kinematografinį. Raktai, atrodytų, tiko visi, bet toks jausmas, kad nė vienas neatvėrė durų į šį kūrinį iki galo. Tuo jis man ir ypatingas. Platesnis už vieną galimą interpretaciją.

 

Prieš atsakydamas į antrąjį klausimą pirmiausia, aišku, galėčiau pasipiktinti formuluote „iš savo jaunystės“ ir įsižeisti netiesiogiai pavadintas nebejaunu, o tada, šiek tiek nusiraminęs, sakyti, kad ak, kaip pasiilgau to nuoširdaus smalsumo naujiems filmams arba naivaus tikėjimo, jog koks nors kino kūrinys staiga ims ir pakeis mano gyvenimą (nesakau, kad nebuvo tokių, šį tą pakeitusių), bet kam čia apsimetinėti: iš tikrųjų „iš savo jaunystės kino žiūrėjimo“ norėčiau susigrąžinti tik vieną vienintelį dalyką – mažiau skausmo nugaroje.

 

Santa Lingevičiūtė

Užsidarius kino teatrams įpratau prie mažojo ekrano, tad neapsimetinėsiu, kad filmus galiu žiūrėti tik didžiajame ekrane. Pritariu Radu Jude, kuris pasakė nesantis puristas ir pusę to, ką žiūri, žiūri kompiuteryje. Tačiau, kaip ir jam, man labai nepatinka nauja HD televizorių funkcija, dėl kurios bet koks filmas atrodo tarsi nufilmuotas prasta skaitmenine kamera.

 

Tik bėda (o gal ir ne), kad labiau šiais metais žiūrėjau serialus, o ne filmus... Teko peržiūrėti visų metų sąrašą ir atsirinkti tai, ką pamenu, mat du trečdaliai pavadinimų man nieko nebesako.

 

1. „Mažas kirvis“ („Small Axe“, rež. Steve McQueen, 2020). Nors daugumoje recenzijų teko skaityti, kad didžiausias šio mini serialo privalumas – jo aktualumas, man veikiau tai tikras kinas, nes aktualumo geram kinui nepakanka.

2. „Mirtis 2020-iesiems“ („Death to 2020“, rež. Al Campbell, Alice Mathias, 2020). Puikus mockumentary. Juo labiau kad garsūs aktoriai (Samuel L. Jackson, Hugh Grant, Lisa Kudrow, Leslie Jones, Laurence Fishburne) vaidina arba susitapatina su įvairių sričių ekspertais, kurių socialinėse erdvėse dabar pilna...

3. „Apsimesk, kad tai miestas“ („Pretend it’s a City“, rež. Martin Scorsese, 2021). Rašytojos Fran Lebowitz režisuoti faktiškai nereikia – tik duokit jai pakalbėti... Tą ir leidžia jos artimas draugas Martinas Scorsese. Štai keli auksiniai Fran patarimai: „Prieš kalbėdamas pagalvok, bet prieš galvodamas – paskaityk“; „knyga turėtų būti ne veidrodis, o durys“; „kai Toni Morrison pasakė „rašykit tokią knygą, kurią patys norėtumėt paskaityti“, ji neturėjo minty, kad tai turėtų daryti visi“.

4. „Niujorko epicentrai: 9/11-2021 ½ “ („NYC Epicenters 9/11-2021 ½“, rež. Spike Lee, 2021). Spike’as Lee niekada nepakluso oficialiam naratyvui, tad ir šiame mini seriale jis kalbina, klausosi, diskutuoja ir pasakoja Niujorko istoriją kaip tikras niujorkietis, o ne koks pranašas.

5. „Coronation“ (rež. Ai Weiwei, 2020). Šį dokumentinį filmą atradau visiškai atsitiktinai. Net keista, kad šis kinų menininkas ir režisierius buvo pražiūrėtas ir festivalių, ir didžiųjų namų kino platformų. Gal dėl to, kad fiksavo Uhaną jam užsidarius. Jo pasamdyti operatoriai stebėjo sustingusią realybę, išgirdo tuos, apie kuriuos nekalbėjo net demokratiškoji Vakarų žiniasklaida. Keista, kad filmą į programas atsisakė įtraukti ir Venecijos, ir Toronto kino festivaliai, prie jų prisijungė „Netflix“ ir HBO... O juk visai neseniai režisierius buvo nešiojamas ant rankų, kai Kinijoje jam buvo pritaikytas namų areštas. Tad, nori to ar ne, imi tikėti kad ir teorijom, jog Kinijos pinigai ir rinka daug svarbesni nei jos realybė.

 

Vaikystėje labai mėgau savo miestelyje buvusį kino teatrą „Svaja“... Kaskart eidama iš mokyklos tikrindavau repertuarą, o jame žiūrėjau ne tik „Mumiją“, bet ir „Karą ir taiką“ (Sergejaus Bondarčiuko), ir japonų anime... Per vieną ypač verkiau. Pavadinimo neprisiminsiu, bet pasakojama buvo apie atominės bombos sprogimą Hirošimoje. Galite tai vadinti sovietine propaganda, tačiau dabar man tai asocijuojasi su kino teatrų repertuaro įvairove...

 

Rasa Paukštytė

„Drive My Car“. Net per neblogų ir net gerų filmų griūtį šiųmečiame Kanų festivalyje buvo aišku, kuris tikrasis vaizdo filosofas. Pirmas be konkurencijos šįmet ir vienintelis per kelerius metus, apie kurį norėčiau rašyti recenziją ilgai, kaip senovėje – kokį mėnesį, žinodama, kad jokia kino eseistika neprilygs pačiam filmui, kad recenzuojama filmo ištarmė, virsdama žodžiais, filmo minčių ir jausmų apimtis pavers plokštumomis. Lėtas, ilgas, jausmingas, išmintingas.

 

„Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“. Nedažnas atvejis, kai politinis pasisakymas įgauna tokią šelmišką, chuliganišką formą. Ir įdomu, kad ilgainiui svarbiausia šiame filme atrodo tikrai ne pradžia kino davatkoms (nors ji puiki), ne plakatiškas (tiesiog būtinas būtent toks) finalas, net ne tikslus šiuolaikybės žodynėlis-koliažas, o ilgas personažės ėjimas per miestą ir laiką, pilną žaizdų – estetinių, socialinių, psichologinių, etinių, moralinių.

 

„Šuolis“. Dokumentika be kompleksų, traumų, eklektikos baimių – „to negalima, ano negalima“. Visos priemonės Giedrei Žickytei tinka, jeigu tik padeda intrigai, istorijai, pagrindinei minčiai – kokie svarbūs kiekvieno žmogaus veikimo gestai politikai, bendruomenei, savimonei.

 

„Nauja tvarka“ („Nuevo orden“, rež. Michel Franco, 2020). Aistringai surežisuotas, nepatogus ir nekonjunktūriškas pasisakymas apie tas revoliucijų puses, kurių „teisingas diskursas“ nenori matyti. O kinas pamato.

 

Dvi dienos tarptautiniame Talino festivalyje, galutinai įtikinusios, kad lietuviškas kinas (visų mūsų kino nekentėjų atsiprašau) – regiono lyderis. Be ironijos. Įvairus ir dosnus jo kritikėms ir kritikams – bus ką veikti žiūrint 2022-aisiais Lauryno Bareišos „Piligrimus“, Dovilės Šarutytės „Ilgą filmą apie gyvenimą“, Kristijono Vildžiūno „Dainas lapei“. Jau įsivaizduoju, su kokiu malonumu dirbame Emilio Vėlyvio „Piktųjų kartoje“.

 

Šiuolaikinis kinas atpratino kelti jam didelius lūkesčius, tai ir rimtų nusivylimų vis mažiau. Truputį gaila Džeimso Bondo, bet visai ne todėl, kad herojus nusibaigė ar filmas siekia atitikti šiuolaikines ideologijas (visi „Bondai“ atitinka savo laiką). Todėl, kad franšizė neatsilaikė prieš atseit kuklumą ir realizmą. Ir iš jos dingsta tai, kas buvo pavojingiausia norintiems įtikinti tave, kad to, ką turi, ir užtenka: pasaulio spindesys, peizažų ir automobilių įvairovė, kokteiliai su skėčiais, madų ir nuodėmių demonstravimas. Su visu tuo, deja, išnyksta ir ironija.

 

Ne kinas, bet nesvarbu – vienas svarbiausių įvykių buvo opera-performansas „Saulė ir jūra“ (Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė). Turinio ir formos, ekologinio ir egzistencinio nerimo dermė – labai nekasdienė jausmo „visi po viena saule“ patirtis.

 

Ką grąžinti iš vaikystės? Būtų smagu pastovėti eilėje prie bilietų į Andrejaus Tarkovskio retrospektyvą „Žemaitijos“ kino teatre Klaipėdoje. Gal dar su klase nueiti į Michailo Rommo „Paprastą fašizmą“ (1965). Kažkelintą kartą žiūrėti Philippe de Broca „Neprilygstamąjį“ (1973) su Jeanu-Poliu Belmondo „Vaidiloje“.

 

Živilė Pipinytė

Pandemija pakeitė gyvenimo ritmą ir nuskurdino filmų žiūrėjimą – kino salės ir didelio ekrano nepakeis niekas. Tad labiausiai nuvylė ne filmai, o tai, kad dalį jų teko žiūrėti kompiuterio ekrane. O serialams laiko pritrūko – vis dar skaitau knygas.

 

Viktoro Kosakovskio „Gundos“ (2020) teko palaukti, bet pasižiūrėjau kino teatre. Pasakodamas paršavedės Gundos ir jos vados istoriją, režisierius pabrėžia gyvūnų erdvės, jų pojūčių unikalumą. Tai savaip pirmapradis, nesuprantamas pasaulis, kuriame žmogus ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas. Vienu ilgu planu nufilmuota finalinė Gundos neviltis ir jos žvilgsnis tiesiai į kamerą aiškiai pasako apie žmones ir jų požiūrį į kitas gyvas būtybes tai, ką ne vienas bijo išgirsti.

 

Thomas Heise filme „Heimat yra erdvė laike“ („Heimat ist ein Raum aus Zeit“, 2019) kuria savo šeimos istoriją iš laiškų, prisiminimų nuotrupų, oficialių dokumentų, „Stasi“ šnipų ataskaitų, priverčiančių kitaip pažvelgti į tai, kas vadinama intymia istorija. Kadre dominuoja lyg pro traukinio langą pamatyta nežinomos katastrofos nusiaubta Vokietija – apleistų buvusios VDR kareivinių, kelių, gyvenviečių vaizdai. Prikeldamas savo senelių ir tėvų praeitį, neatsiejamą nuo Vokietijos istorijos – dviejų pasaulinių karų, Trečiojo reicho, Holokausto ir pokario vilčių, režisierius kalba ir apie bauginančią dabartį.

 

Shengze Zhu dokumentiniame filme „Upė teka, vingiuoja, ištrina, keičia“ („A River Runs, Turns, Erases, Replaces“, 2021) rodo Uhaną ir miestą dalijančią Jangdzės upę. Miesto gyvenimą sustabdė pandemija, bet upė teka toliau. Ilgai trunkančiame kadre realiu laiku fiksuojami vaizdai primena paveikslus – gali įsižiūrėti į kiekvieną centimetrą. Tiltas per upę tebestatomas, žmonės maudosi, kažkas vedžioja šunį, šokių aikštelėje sukasi pagyvenusios poros... Už kadro skamba laiškų tiems, kurie guli ligoninėje, kurių negalima lankyti, kurie miršta, fragmentai. Tai filmas apie sustojusį pandemijos laiką ir apie atmintį, kuri yra lyg upė.

 

Dokumentinis kinas dar sugeba stebinti forma, vaidybinis – tik labai retai. Labiausiai įsiminė du filmai, griaunantys tradicines pasakojimo taisykles. Radu Jude’s filme „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ susipina dokumentiškai fiksuojama tikrovė, literatūrinis koliažas ir atviras groteskas. Jude rodo degraduojančią tikrovę ir degraduojančią visuomenę, kuri vis labiau priklausoma nuo populiariosios kultūros, politikų populistų ir patriarchalinių, konservatyvių prietarų, skelbiamų vertybėmis. Jude neslepia pasidygėjimo tėvynainiais. Jo drąsa įkvepia.

 

Weso Andersono filmo lietuviškas pavadinimas „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ („The French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun“, 2020) skamba kaip draikalas, nors originalusis įvardija neva Prancūzijoje leisto Kanzaso dienraščio priedą. Tai barokiškas filmas, į kurį režisierius sudėjo viską, ko ilgisi, kas negrįžtamai išnyko iš globalėjančios tikrovės, bet dar liko atmintyje. Ne tik liko, bet ir įgijo kartais groteskiškas ar pastišo formas, nes atmintis įnoringa, ji perkuria įvykius ir prikuria spalvingų detalių. Tokia „detalė“ yra ir veiksmo vieta: jis rutuliojasi Ennui-sur-Blasé mieste. Pavadinimas – lyg raktas į filmo pasaulį. Aš jį sau išverčiau „Iškankintas nuobodulys“, nes ennui prancūziškai yra „nuobodulys“, o blasé – „iškankintas“, bet kiekvienas laisvas interpretuoti savaip. Formos požiūriu tai neįtikėtinai išradingas filmas (trys novelės, įžanga ir epilogas), o kartu ir meilės prisipažinimas prancūzų avangardui, 1968-ųjų revoliucijai, prancūziškai virtuvei ir, žinoma, popierinei spaudai.

 

Sugrąžinčiau kino teatrus į Vilniaus centrą ir senamiestį, bet bijau, kad naujos tautiečių kartos tokio poreikio nebejaučia – užtenka vis labiau unifikuoto vartojimo erdve virstančio miesto.

 

Ieva Šukytė

Sunku pasakyti, kas įsiminė ar nuvylė labiausiai. Nežinau, ar dėl to kalta pandemija, tačiau atrodo, kad pastaraisiais metais vis mažiau kas išlieka atmintyje ar kaip nors labiau emociškai paveikia. Tiesa, nemažai filmų liko ir nepamatyta. Iš lietuviškų debiutų mano atmintyje turbūt labiausiai įstrigo Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (2021), pamatytas Talino kino festivalyje. Juostos premjeros Lietuvoje dar teks palaukti, bet manau, kad į kino salę eisiu jo žiūrėti ir antrą kartą. Filmas nėra pretenzingas, istorija gan paprasta ir aiški, tačiau režisierė sugebėjo pagauti mano emocijas ir jas išlaikyti, o tai gan reta.

 

Kitas mane emociškai paveikęs filmas – Mike’o Millso „C’mon C’mon“ (2021), irgi dar nerodytas Lietuvos kino teatruose. Nespalvota kino juosta labiausiai paveiki dėl pokalbių su vaikais, kurie nuoširdžiai atsako, ką galvoja apie ateitį, pasaulį ir gyvenimą. Ne gėda ir sakyti, kad per filmą vos tvardžiau ašaras. Nors drįsčiau režisieriui priekaištauti dėl pernelyg išlaižytų filmo kadrų – kiekvienas jų atrodo lyg atvirukas.

 

Dar nespėjau pažiūrėti Ryûsuke Hamaguchi „Drive My Car“, bet man taip pat įsiminė jo kitas šiais metais sukurtas filmas „Fortūnos ratas ir fantazijos“ („Gûzen to sôzô“, 2021), parodytas Berlinalėje ir, atrodo, visai pamirštas. Visiškai nesužavėjo Steveno Spielbergo „Vestsaido istorija“ („West Side Story“, 2021). Nors filmas techniškai gerai padarytas, manęs visai neįtraukė. Nesuprantu, kodėl apskritai reikėjo jį perdaryti. Nemanau, kad ši versija įnešė ką nors naujo. Tik gal kiek atitaisė praeities klaidas.

 

Pirmas dalykas, kurį prisiminiau, – pilnos jau dabar nugriauto kino teatro „Garsas“ salės. Tai pirmasis mano kino teatras, kuriame vaikystėje žiūrėjau animacinius filmus. Atsimenu, tėvai dieną prieš pirkdavo bilietus į „Hario Poterio“ seansą ir kitą dieną visi eidavom jo žiūrėti. Lauke būdavo nusidriekusios ilgos eilės žmonių, dar neturinčių bilietų. Šie būdavo išparduodami net ir itin šaltomis dienomis. Tikriausiai tai geriausiai išlikęs nostalgiškas prisiminimas iš vaikystės.

 

Linas Vildžiūnas

Grynasis kinas – Tsai Ming-liango „Dienos“ („Rizi“, 2020).

Įprasminta dokumentika – Thomo Heise’s „Heimat yra erdvė laike“.

Tikras aktualumas – Radu Jude’s „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“.

Tikras pilietiškumas – Jano P. Matuszyńskio „Nepalikti žymių“ („Żeby nie było śladów“, 2021)

Stiliaus meistrystė – Ildikó Enyedi „Mano žmonos istorija“ („A feleségem története“, 2021)

 

Nepatiko daug kas, tarp jų ir geriausias Europos filmas Jasmilos Žbanić „Quo vadis, Aida?“ (2020), spekuliuojantis Srebrenicos tragedija ir atitinkantis visus tarptautinės konjunktūros kriterijus. Bet labiausiai – Mios Hansen-Løve „Bergmano sala“. Prie Bergmano vaidybine forma geriau nesiliesti – tik dar labiau išryškėja tuštybė.

 

Mano jaunystėje net ribotame sovietiniame ekrane buvo labai daug gerų filmų. Sunku ką nors išsirinkti. Bet, nenutolstant nuo konteksto, tebūnie tai „Žemuogių pievelė“ (1957), vienintelis tuo metu mums prieinamas Ingmaro Bergmano filmas.

 

Ilona Vitkauskaitė

Esu pesimistė, visuomet ruošiuosi blogiausiam, todėl ir nusivylimų būna mažiau. Iš vaikystės norėtųsi susigrąžinti alkį ir smalsumą. O šiais metais įsiminė:

„Šuns galia“ („The Power of the Dog“, 2021) – tikriausiai vienas geriausių Jane Campion filmų.

„Kortų skaičiuotojas“ („The Card Counter“, 2021) – patinka Paulo Schraderio moralistinis tonas, asketiškas stilius; suprantu režisieriaus pyktį ir neviltį.

„Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ – suprantu, išgyvenu ir Radu Jude’s pyktį.

„Banginių skerdikas“ („Kitoboy“, rež. Filipp Jurjev, 2020) – dėl poezijos ir realizmo dermės.