Kinas
Kiekviena šventė skatina užsiimti šventuoju nieko nedarymu, o tai dažnai atveda tiesiai prie televizoriaus, siūlančio įvairiausias pasakas. Dabar pasakos gaminamos pagal „filmo visai šeimai“ kurpalį, todėl yra perdėtai infantiliškos. Bet Matteo Garrone’s „Pinokis“ (LRT, 26 d. 13.20) infantilams nepatiks, net jei Carlo Collodi knyga, kuri ir tapo filmo pagrindu, yra vaikų literatūros klasika. Ji pasirodė XIX a. pabaigoje ir filme Garrone sugrąžina veiksmą į tą patį laiką, kai Italija buvo viena skurdžiausių Europos šalių. 1881-aisiais, pradėjus spausdinti pirmuosius skyrius, buvo praėję vos vienuolika metų nuo feodalinės šalies suvienijimo ir masinė emigracija į JAV ne vienam italui tapo išgyvenimo sąlyga. „Gomoros“, „Dogmano“ ar „Baisių pasakų“ autorius Garrone ir „Pinokyje“ rodo žiaurų, skurdo ir nevilties pritvinkusį pasaulį, kuriame vargšas stalius Džepetas (Roberto Benigni) keistą medžio pliauską pavers savo sūnumi. Berniukas Pinokis nieko nesupranta ir nežino, tačiau yra užsispyręs. Kad nupirktų sūnui elementorių, Džepetas parduos savo vienintelį švarką, bet berniukui mokykla visai nerūpės ir jis pasirinks klajojantį lėlių teatrą. Pinokio lauks daug išbandymų, susitikimų, apgavysčių, jis net pavirs asilu, kad pagaliau suprastų pasaulį ir taptų tikru berniuku. Garrone „Pinokis“ – sentimentalus ir savaip net gražus filmas, nors jame daug bjaurių personažų (režisierių visada domino kūno transformacijos) ir begalinio, kiekvieną žeminančio skurdo. Collodi buvo svarbu parodyti, kad darbas gali padėti pakilti iš dugno, bet turtingą, sotų gyvenimą suteiks tik stebuklas. Jei iki šiol susidūrėte tik su palengvinta knygos atmaina – pasakojimu apie berniuką Buratiną, „Pinokyje“ laukia daug makabriškų atradimų. Garrone ne tik liko ištikimas knygai – filmo kostiumų bei scenografijos pagrindu tapo pirmojo „Pinokio“ iliustratoriaus Enrico Mazzanti piešiniai. Kartu su grimo dailininko Marko Caulier darbu bent jau mane tai sužavėjo labiausiai.
Aki Kaurismäki – iš režisierių, vis dar kuriančių socialiai angažuotas paraboles. Prieš penkerius metus jo sukurta „Kita vilties pusė“ („LRT Plius“, 30 d. 21.33) tokia pat aktuali kaip ir pasirodymo metais. Pirmoje filmo scenoje personažas išlenda iš anglių krūvos. Anglis laivas atplukdė į uostą ir dabar Kaledas kuo greičiau stengiasi atsidurti ant žemės. Žemė yra suomiška, o personažas – karo pabėgėlis iš Sirijos, Alepo. Kaurismäki imasi aktualios temos, bet išlieka savimi ir sugrąžina į savo pasaulį, žinoma, filmuotą 35 mm juostoje. Tame pasaulyje pilna lyg ir pasenusių daiktų iš kitų laikų, bet jie visai dera prie mobiliųjų telefonų ar skenerių, nebemadingų drabužių ar šukuosenų, pagaliau ir pagrindinis personažas – autsaideris Kaledas – yra neatsiejama Kaurismäki kino dalis. Atsitiktinai Helsinkyje atsidūręs siras svajoja apie geresnį pasaulį, bet ir Suomija filme neprimena skandinaviško rojaus. Tai gana keista šalis, kurioje gyvena daug nelabai gudrių, užtat simpatiškų ekscentrikų. Tačiau režisierius įvardija ir vietinių nuodėmes – dideles ir mažas, institucines ir susijusias su mentalitetu. Pavyzdžiui, suomių valdininkai nemano, kad karas Alepe kelia grėsmę jo gyventojams, todėl atsisako suteikti jiems prieglobstį, o Helsinkio gatvėse siautėja patriotai, mušantys kiekvieną, atrodantį kitaip. Restoranas, kurio savininkas priglaudė Kaledą, bando derintis prie madingos rytietiškos virtuvės, bet negali atsisakyti tautinių stereotipų.
Kaurismäki kuria suomių autoportretą neslėpdamas, kad Alepo griuvėsių kontekste net tokie Vakarai gali atrodyti patrauklūs. Galima sakyti, režisierius rodo kitą angažuoto kino pusę ir suteikia vilties, kad įmanoma pabėgti nuo propagandinių klišių, kartais mus šantažuojančių net emociškai. Kaurismäki rodo ramius žmones, nelabai patrauklius interjerus, banalius veiksmus. Jo kamera stovi vietoje. Bet jausmai atsiranda, ir pradedi tikėti, kad sąžinės priekaištai – natūralus, įprastas dalykas, kad mūsų laikais, kai nugali tas, kuris rėkia garsiausiai, jie tiesiog neįkainojami.
Ironiškojo Corneliu Porumboiu filmo „Švilpautojai“ (LRT, 30 d. 23.15) pagrindinis veikėjas – korumpuotas Bukarešto policininkas (puikusis Vladas Ivanovas) – atvyksta į gražiąją La Gomeros salą, norėdamas sutvarkyti vieną iš savo nešvarių reikalų. Tam policininkas turi išmokti vietinę švilpimo kalbą, kuria bendrauja banditai. Policininkas pasirengęs viskam, kad pelnytų lemtingos moters Gildos (Catrinel Marlon) meilę. „Švilpautojai“ – tai dinamiškas, ironiškas reginys, kai stebina kiekvienas siužeto posūkis, tai kinas, suteikiantis patį tikriausią laimės pojūtį, nes režisierius jaučiasi visiškai laisvas ir spjauna į šiuolaikinio kino madas bei kryptis, cituoja tai, kas jam patinka, ir tiesiog virtuoziškai į film noir apdarą įvelka filosofinę refleksiją apie meilę, kuri priverčia keisti save, o kartais net ir pasaulį. Paneigdamas pragmatišką mafijos amoralumą bei apsimetėlišką įstatymo sargų moralumą, Porumboiu ir jo herojus siekia būti laisvi nuo visuomenei primestų taisyklių.
Sunku būtų rasti laisvesnį režisierių už Johną Watersą. Kai 1972 m. jis sukūrė satyrinius „Rožinius flamingus“, įtakingasis „Variety“ rašė, kad tai „kvailiausias, niekšingiausias ir labiausiai atstumiantis visų laikų filmas“. 1990-aisiais pasirodęs „Verksnys“ („LRT Plius“, 25 d. 21 val.) tokių reakcijų jau nebesulaukė – Waterso provokacijos spėjo įgyti kultinio kempo statusą, o pats režisierius tapo „Kempo popiežiumi“. Dabar jis ne tik pripažintas kūrėjas, bet ir garsus bibliofilas, stand-up aktorius, meno kolekcininkas ir baigia rašyti pirmąjį romaną.
„Verksnys“ nukels į 1954-ųjų Baltimorę (visų filmų veiksmas rutuliojasi režisieriaus gimtajame mieste). Verksniu (Johnny Depp) pramintas mokyklos chuliganas yra našlaitis, jo nusikaltėliai tėvai sulaukė galo elektros kėdėje. Verksnys vilki juodą odinę striukę ir aptemptas kelnes, o tai sukelia dalies žmonių pasidygėjimą. Ypač tokių kaip mylimosios Alison senelė. Kai muzikos klube padorių šeimų vaikinai sukels muštynes, Verksnys atsidurs kalėjime...
Siužetas Waterso kine niekad nėra svarbiausias. Jo filmai rodo, kaip galima maištauti prieš tikrovę, ją nuosekliai provokuojant. Watersas įgijo katalikišką išsilavinimą, bet nuo mažų dienų jautėsi autsaideris, nekentė konformizmo ir konservatorių. Jo filmai kupini įtūžio dėl miesčionių moralės, bet kartu atlaidūs visiems, kurie bando gyventi savaip ir turi drąsos maištauti. Rudenį Lenkijoje filmų retrospektyvą pristatęs septyniasdešimt penkerių Watersas sakė, kad nori pamatyti visus filmus, susipažinti su visais žmonėmis, aplankyti kiekvieną šalį ir nežada švaistyti jam likusio laiko.
Tokių begalinių norų linkiu visiems žiemos švenčių išvakarėse. Ir tegu nelabai erzina iš ministrų ar politikų tvartelių sklindantys garsai – jie dar negreit taps žmonėmis.
Jūsų – Jonas Ūbis
