Kinas

Sidney Poitier (1927 02 20 – 2022 01 06)

Turbūt daugeliui nebaltaodžių JAV (ir ne tik) žiūrovų iki šiol įsimena scena iš filmo „Nakties karštis“ („In the Heat of the Night“, rež. Norman Jewison, 1967). Šiame filme aktorius Sidney Poitier suvaidino juodaodį detektyvą iš Filadelfijos. Pravažiuodamas baisiai rasistinį Misisipės miestą, jis apkaltinamas žmogžudyste. Tačiau svarbiausia filmo scena tapo toji, kur Poitier įkūnytas Virgilis Tibsas vožia atgal 7-ajame dešimtmetyje vis dar egzistuojančiam vergvaldžiui. Ši scena tapo antausiu ne tik baltaodei Holivudo industrijai, bet ir įkvėpimu tuo metu vykusiems judėjimams už pilietines teises.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Puikioje Benjamino Moserio plunksnos Susan Sontag biografijoje radau įdomų elitistų ir snobų palyginimą. Esą Sontag buvo elitistė, nes domėjosi daug pasiekusiais, išsilavinusiais žmonėmis, o ne snobė, nes snobus domina turtingi arba pagal kilmę aukštos socialinės padėties žmonės. Pritaikius šį palyginimą lietuviams, paaiškėtų, kad esame snobų tauta. Mus domina karaliai, turčiai, milijonieriai sportininkai ir ypač žvaigždės, tauškiančios apie sėkmę, namus bei turtus, o serialai apie Anglijos karalienes ir karalius bei kitokius valdovus, filmai apie princesę Dianą neišnyksta iš televizijų programų.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Matrica. Prisikėlimas“

Tiems, kurie 1999-aisiais save laikė jau mąstančiais ir matė pirmąją „Matricą“, ketvirtoji dalis gali tapti dūriu į paširdžius. Taip pasijutau ir aš, o spragėsiai strigo gerklėje viso ištęsto filmo metu, ką jau kalbėti apie po to sutrikusį virškinimą...

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Vyras už pinigus“

Justinas Krisiūnas – keistas kino kūrėjas. Mačiau, atrodo, visus filmus, bet jo režisūrinį veidą ar stilistiką apskritai sunku įžvelgti, įvertinti ir apibendrinti. Kaip ir indėlį į lietuvių kiną. Ir tai tikrai ne komplimentas. Savo kelią pradėjęs nuo sentimentalių „Emigrantų“ (2013), bandęs kurti pramoginį turinį filmu „Dėdė, Rokas ir Nida“ (2015), tada dar švystelėjęs su drama „Širdys“ (2018), praėjusių metų pabaigoje į kino teatrus jis grįžo su romantine komedija-perdirbiniu (2018 m. originalas „Podatek od miłości“ priklauso lenkams) „Vyras už pinigus“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kartais žiūriu tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas. Klausausi, ką ir kaip sako politikai, bandau prognozuoti ateitį. Linkusiems į depresiją nepatarčiau šio veiksmo įtraukti į savo dienotvarkę – slegia ir erzina. Labiausiai, žinoma, bejėgiškumo jausmas, kad idiotizmui, tamsumui ar neslepiamai dviveidystei neįmanoma pasipriešinti. Bet dviveidystė – ne pati sunkiausia nuodėmė, kuria gali pasigirti valdžia. Nesvarbu, ar dabar, ar anksčiau.

Pokalbis su režisieriumi Adamu McKay’umi

Adamas McKay’us filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“) sukūrė kaip įspėjimą. Kadaise buvęs vyriausiasis „Saturday Night Live“ (televizijos šou) scenaristas išgarsėjo anarchistinėmis komedijomis su Willu Ferrellu („Žinių vedėjas“, „Įbroliai“), tačiau „Oskarų“ nominacijas pelnė už tamsesnes politines satyras „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) ir „Valdžia“ („Vice“, 2018). Šiuos filmus galima traktuoti kaip McKay’aus maištą prieš kvailybės triumfą JAV politikoje.

Mirė režisierius Sergejus Solovjovas

Eidamas 77-uosius metus mirė garsus rusų režisierius, scenaristas ir prodiuseris Sergejus Solovjovas. Režisierius buvo apibūdinamas kaip labai tiksliai jaučiantis laiką, tarsi barometras fiksuojantis visus jo svyravimus, nuotaikas, užčiuopiantis konkrečios akimirkos nervą. Visa tai jis meistriškai sugebėjo perteikti filmuose. Viename savo seminarų Solovjovas yra sakęs, kad žiūrovų kantrybę bando jau nuo pirmųjų filmų. Pasak jo, kiekvienas filmas turi būti prisotintas minties, kuri žiūrovą jaudintų, priverstų mąstyti kartu su režisieriumi. 

Linas Vildžiūnas

Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)

Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...

„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kiekviena šventė skatina užsiimti šventuoju nieko nedarymu, o tai dažnai atveda tiesiai prie televizoriaus, siūlančio įvairiausias pasakas. Dabar pasakos gaminamos pagal „filmo visai šeimai“ kurpalį, todėl yra perdėtai infantiliškos. Bet Matteo Garrone’s „Pinokis“ (LRT, 26 d. 13.20) infantilams nepatiks, net jei Carlo Collodi knyga, kuri ir tapo filmo pagrindu, yra vaikų literatūros klasika.