Kinas
Turbūt daugeliui nebaltaodžių JAV (ir ne tik) žiūrovų iki šiol įsimena scena iš filmo „Nakties karštis“ („In the Heat of the Night“, rež. Norman Jewison, 1967). Šiame filme aktorius Sidney Poitier suvaidino juodaodį detektyvą iš Filadelfijos. Pravažiuodamas baisiai rasistinį Misisipės miestą, jis apkaltinamas žmogžudyste. Tačiau svarbiausia filmo scena tapo toji, kur Poitier įkūnytas Virgilis Tibsas vožia atgal 7-ajame dešimtmetyje vis dar egzistuojančiam vergvaldžiui. Ši scena tapo antausiu ne tik baltaodei Holivudo industrijai, bet ir įkvėpimu tuo metu vykusiems judėjimams už pilietines teises.
Sidney Poitier – net tik pirmas afroamerikietis aktorius, gavęs „Oskarą“ už pirmaplanį vaidmenį filme „Lauko lelijos“ („Lilies of the Field“, rež. Ralph Nelson, 1964), bet ir istoriškai svarbi asmenybė: jo karjera egzistavo lygiagrečiai su pilietinių teisių kovomis, rasistiniais konfliktais. Aktorius visada bandė išlikti ramus ir orus, tapti tuo, kuo galėtų didžiuotis jo paties bendruomenė, ir kartu nesusipykti su baltąja Amerika. Tikrai galima teigti, kad Poitier nutiesė kelią visai afroamerikiečių aktorių kartai: be jo Holivude gal nė nebūtų Denzelio Washingtono, Foresto Whitakerio ar net Jamie Foxxo.
Būdamas 16 metų, Poitier su šeima iš Bahamų persikėlė gyventi į Niujorką. Jis įsidarbino valytoju „Amerikos juodaodžių teatre“ („American Negro Theater“), o vietoj algos pasiprašė aktorystės pamokų. Po kelerių metų vaidybos teatre Poitier debiutavo Josepho L. Mankiewicziaus filme „Be išeities“ („No Way Out“, 1950). Jau šiame filme pasakojama apie kraštutinį abiejų pusių rasizmą, pasibaigiantį riaušėmis.
Sidney Poitier nuo pat karjeros pradžios palaikė pilietinių teisių judėjimą, taikiuose protestuose žygiavo šalia Martino Lutherio Kingo, ne radikaliai, o švelniai bandė laužyti įsisenėjusius stereotipus ir kovoti už juodaodžių teises pačiais sudėtingiausiais ir įtempčiausiais metais.
Kartą jis pasakė, kad jo darbas atspindi jo vertybes, tad visai nestebina, kad netekęs kantrybės dėl juodaodžiams aktoriams skiriamų stereotipinių vaidmenų Poitier parašė apsakymą „Iš meilės Aivi“, kurį 1968-aisiais ekranizavo Danielis Mannas („For Love of Ivy“). Ši romantinė komedija tapo be galo populiari, o joje vaidino dvi to meto afroamerikiečių žvaigždės: Poitier ir Abbey Lincoln. Poitier po to teigė, kad rašydamas apsakymą jautėsi skolingas žmonėms, vaidinusiems scenoje dar iki jo, nes iš savo patirties suvokė, kaip jiems kartais turėjo būti skaudu.
Nors Sidney Poitier ir buvo radikalesnių juodaodžių aktyvistų paniekos taikiniu, daug kas pritaria, kad jis kovojo kitokioje kovoje – Holivude, industrijoje, kurią aktorius kantriai bandė keisti iš vidaus. Ir pakeitė, bet ne mėtydamas Molotovo kokteilius, o griaudamas rasinius stereotipus. Taigi visai nenuostabu, kad Poitier buvo lyginamas su Tony Curtisu, su kuriuo nusifilmavo Stanley Kramerio filme „Sukaustyti viena grandine“ („The Defiant Ones“, 1958).
Ką jau ir kalbėti apie šių laikų aršiausią afroamerikiečių režisierių Spike’ą Lee, savo „Twitter“ paskyroje atsisveikinusį su aktoriumi taip: „Pono Sidney Poitier išėjimą priėmiau labai asmeniškai. Dar 7-ajame dešimtmetyje mama mane vesdavosi į filmus su Juo. Mama jį dievino. Ekrane ji matė išdidų, orų, žavų ir stiprų juodaodį vyrą, kurį regėdavome ne tik ekrane, bet ir savo bendruomenėje... Pastebiu, kad kasdien netenkame žmonių, savo pozityvia energija pakeitusių mūsų gyvenimą. Ilsėkis ramybėje, pone Tibsai.“
Santa Lingevičiūtė
