Kinas

Elena Jasiūnaitė

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Šių metų Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje tradiciškai pristatytos ir dvi nacionalinio kino programos, kuriose – dešimt lietuvių režisierių filmų. Nors dalis jų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studentų baigiamieji darbai, sunku juos pavadint studentiškais – dauguma debiutuojančių kūrėjų profesionaliai koncentruoja savo mintis trumpame formate ir geba pasakoti istorijas, aktualias ne tik jiems patiems.

„Žiemos ekranai“ pristato Simone Signoret retrospektyvą

Dabar sunku įsivaizduoti, kokį atgarsį sukeldavo Simone Signoret (1921–1985) vardas prieš gerą pusšimtį metų. Jokia šių dienų pirmo ryškumo žvaigždė negali pasigirti tokia žiūrovų meile ir tokiu aukščiausios prabos profesionalumu. Britų kinotyrininkė Susan Hayward mano, kad Signoret ir jos vaidmenys atspindėjo Prancūzijos nacionalinės tapatybės permainas neramiais pokario istorijos metais iki pat Franҫois Mitterand’ui ateinant į valdžią, kad ji buvo kartu ir ryškus prancūzų kultūros ženklas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gyvenimas dažnai aplenkia kino scenaristų fantaziją, todėl suprantu, kodėl norvegų pasipriešinimo kovotojo Jano Baalsrudo istorija patraukė režisieriaus Haraldo Zwarto dėmesį. „Dvyliktasis vyras“ (LRT, šįvakar, 28 d. 22.55) nukels į 1943-iųjų žiemą. Jano (Thomas Gullestad) ir jo draugų misija – diversija vokiečių aviacijos bazėje – sužlugo. Jano draugus pagavo ir sušaudė, jam per stebuklą pavyko pabėgti, tad dabar teks vienam bandyti pasiekti neutraliąją Švediją.

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Šuns galia“

Jane Campion yra pelniusi labiausiai tituluotos pasaulyje režisierės moters šlovę. Ji laikoma viena svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjų. Tad po ilgos 12 metų pertraukos pasirodžiusio jos naujo filmo „Šuns galia“ („The Power of the Dog“), kurto „Netflix“ ir tik ribotai pasiekusio kino sales, buvo nekantriai laukiama. Naujas filmas įvertintas Venecijos festivalio prizu už režisūrą, net trimis „Auksiniais gaubliais“ (taip pat ir už režisūrą, ir kaip geriausias filmas), ir, matyt, dar ne pabaiga apdovanojimų sąrašo.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“

Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (Lietuva, Ukraina, 2021) pasakoja, kaip XX a. pabaigoje lietuviai iškovojo nepriklausomybę ir prisidėjo prie to, kad žlugtų SSRS. Vedliu po šį gana trumpą laiko tarpsnį Loznica pasirinko Vytautą Landsbergį – Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą. Filmo struktūra minimalistiška: Loznica užduoda klausimus profesoriui, šis į juos atsakinėja tiesiai, pakankamai konkrečiai ir neimprovizuodamas.

Jūratė Terleckaitė

Pokalbis su režisiere Agne Marcinkevičiūte

Su kino režisiere, scenariste Agne Marcinkevičiūte kalbamės jos naujausio vaidybinio filmo vaikams „Lobis“ premjeros išvakarėse. Savo kūrybinį kelią režisierė pradėjo 2000 m., pabaigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijas pas Henriką Šablevičių, sukūrė 23 dokumentinius ir tris trumpametražius vaidybinius filmus. 2013 m. debiutavo ilgametražiu filmu „Vardas tamsoje“ pagal to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romaną.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žanriniai filmai žadina nostalgiją. Tai geras priešnuodis žiemos depresijai, kai pilka ne tik už lango, bet ir mintyse. Tada geriausia rinktis filmą, kuris nekels intelektualinių iššūkių (žiniasklaida taip sudėvėjo šį žodį, kad baisu jį rašyti), bet patvirtins, kad kai kurių nuostatų laikytis verta. Neilo Burgerio „Šalutinis efektas“ (LNK, 26 d. 22.30) sukurtas pagal populiarią Alano Glynno knygą „The Dark Fields“, bet režisierius neneria į filosofines pasakojimo gelmes.

Rūta Birštonaitė

Nauji filmai – „Paryžius. 13-as rajonas“

Ar labai susimąstytume apie Jacques’o Audiard’o filmo „Paryžius. 13-as rajonas“ („Les Olympiades, Paris 13e“, Prancūzija, 2021) erdvę, jeigu miesto dalis nebūtų iškelta į pavadinimą? Gal ir dingtelėtų, iš kur Paryžiuje atsirado tokių bjaurių daugiaaukščių, kodėl aplink vien betonas ir nematyti jokios augalijos. O gal ir išvis nieko nepastebėtume, nes patys filmo veikėjai visiškai nesibodi juos supančia aplinka. Kamera irgi lengvai sklendžia šiurkščiais paviršiais ir atrodo, kad trylikto rajono architektūra šioje nespalvotoje juostoje – tik geometrinių formų žaidimas, neturintis užgožti amžinojo siužeto, kurio gijas pina ir po kurį tris pagrindinius veikėjus vedžioja dievaitis Erotas.

Pokalbis su režisieriumi Sebastianu Meise apie „Didžiąją laisvę“

Austro Sebastiano Meise’s dramoje „Didžioji laisvė“ („Grosse Freiheit“, Austrija, Vokietija, 2021) pasakojama apie Hansą Hofmaną (Franz Rogowski), kuris po karo iš nacių koncentracijos stovyklos buvo perkeltas tiesiai į Vakarų Vokietijos kalėjimą. Net ir po karo homoseksualumas tebėra nusikaltimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu. Liūdnai pagarsėjęs baudžiamojo kodekso 175 straipsnis tebegalioja. Kalėjime Hansas susidraugauja su Viktoru (Georg Friedrich), nuteistu už žmogžudystę. Vyrų ryšys tampa vienintele konstanta, mat Hansas į kalėjimą grįžta vėl ir vėl...

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Tai toks savimi patenkintas filmas, kad net juokinga. Taip, paskutiniais metais superherojų filmai tapo pernelyg tamsūs ir giliamintiški, bet yra ir kita pusė. Dalis jų, priešingai, stengiasi nusipurtyti nuo pečių rimtumą ir grandioziškumą, kiekviename žingsnyje juokauja, yra lengvabūdiški, negaili saviironijos, o į žygdarbius žiūri ir juos rodo lyg tarp kitko, kaip pertrauką tarp apsipirkimo prekybcentryje ir vizito pas odontologą. Būtent tokie yra trys paskutiniai Jono Wattso filmai su naujuoju žmogiavoriu Tomu Hollandu.