Aplenkusi savo laiką

Dabar sunku įsivaizduoti, kokį atgarsį sukeldavo Simone Signoret (1921–1985) vardas prieš gerą pusšimtį metų. Jokia šių dienų pirmo ryškumo žvaigždė negali pasigirti tokia žiūrovų meile ir tokiu aukščiausios prabos profesionalumu. Britų kinotyrininkė Susan Hayward mano, kad Signoret ir jos vaidmenys atspindėjo Prancūzijos nacionalinės tapatybės permainas neramiais pokario istorijos metais iki pat Franҫois Mitterand’ui ateinant į valdžią, kad ji buvo kartu ir ryškus prancūzų kultūros ženklas. Marguerite Duras sakė, kad Signoret buvo tikra karalienė. Žodis „tikra“ (vrai) dažnai skamba aktorei skirtuose tekstuose.

Simone Kaminker gimė 1921 m. kovo 25 d. Vysbadene, prancūzų armijos karininko šeimoje, – Reino srityje dar buvo įsikūrusi okupacinė Prancūzijos armija. Netrukus šeima grįžo į Paryžių. Simone tėvas, iš Lenkijos kilęs žydas, buvo žurnalistas, taip pat darbavosi ir teatro reklamos srityje, dirbo radijuje. Būtent jis 1934 m. radijuje tiesiogiai vertė Hitlerio kalbą Niurnberge, nacionalsocialistų partijos suvažiavime. Būsima aktorė augo klausydamasi diskusijų apie politiką ir šiuolaikinį meną. Iš tėvo ji paveldėjo ir politinį angažuotumą, nepakantumą neteisybei. Dar mokykloje Signoret gerai išmanė teatrinį Paryžiaus gyvenimą, žiūrėjo daug filmų ir žavėjosi Jeanu Gabinu, su kuriuo vėliau ne kartą susitiks filmavimo aikštelėje. 1939-aisiais, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, tėvai nusprendė keltis į Bretanę, o Simone turėjo baigti mokslus ramiame provincijos mieste Vane. Bet merginos savarankiškumas ir manieros šokiravo provincialus, jos vienintelis draugas buvo Alainas Resnais, vėliau tapęs prancūzų kino atnaujintoju.

Kai vokiečiai okupavo Prancūziją, 1940-aisiais Simone tėvas atsidūrė Londone, kur formavosi „Laisvosios Prancūzijos“ judėjimo centras, o motina su dviem broliais grįžo į Paryžių. Po brandos egzamino į Paryžių grįžo ir Simone – ant jos pečių gulė atsakomybė už šeimą. Ji mokė anglų ir lotynų kalbų, dirbo stenografiste žurnale, bet kartu lankė aktorių kursus, filmavosi masuotėse (motinos pavardę slapyvardžiu pasirinkusi Signoret kine debiutavo 1941-aisiais) ir lankėsi kavinėse, kur rinkdavosi intelektualai, pasak aktorės, suformavę jos socialinę savivoką. Tikra aktorystės mokykla jai tapo dalyvavimas Marcelio Carné „Vakaro lankytojų“ („Les Visteurs du soir“) filmavime – jis truko tris mėnesius ir statistė Signoret galėjo stebėti, kaip vaidina garsenybės, tarp jų ir didžioji Arletty. Tai buvo įtempti, kupini pavojų metai, nes Signoret turėjo slėpti, kad yra pusiau žydė.

Karjeros pradžioje Signoret tekdavo ir epizodiniai vaidmenys, reikalaujantys ypatingo lakonizmo. Jie išmokė jauną aktorė vertinti kiekvieną buvimo ekrane sekundę. Matyt, iš to radosi taupi Signoret mimika, išraiškingas žvilgsnis, iškalbingi, kartais mikroskopiniai gestai, perteikiantys personažo vidinę būseną. Formuoti vaidybos stilių padėjo ir pirmasis Signoret vyras – režisierius Yves’as Allégret, su kuriuo ji susitiko 1943-iaisiais. Bet 1949 m. Signoret susipažino su dainininku Yves’u Montand’u. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir ji paliko vyrą. Su Montand’u jie susituokė 1951-aisiais. Nepaisant skandalų (vieną jų sukėlė Montand’o ir Marilyn Monroe romanas George’o Cukoro filmo „Mylėkimės“ („Let’s Make Love“) filmavimo aikštelėje), santuoka truko iki pat Signoret mirties – jie ir palaidoti viename kape Per Lašezo kapinėse.

Apmąstymus apie gyvenimą aktorė sudėjo į prisiminimų knygą „Nostalgija visai ne tokia, kokia būdavo“ („La nostalgie n’est plus ce qu’elle était“, 1975). Signoret buvo ne tik viena didžiausių savo laikų aktorių, bet ir intelektualė, visuomenės veikėja, rašytoja. Signoret ir Yves’o Montand’o namuose Normandijoje lankydavosi Jeanas-Paulis Satre’as, Simone de Beauvoir, Luisas Buñuelis, Jorge Semprunas, daug kairiųjų pažiūrų menininkų. Beje, dar 1957-aisiais išsirengę į kelionę po Chruščiovo „atlydį“ išgyvenančias Rytų Europos šalis ir SSRS, Signoret ir Montand’as grįžo nusivylę „realiuoju socializmu“, bet tapę tikrais aplankytų šalių numylėtiniais. Tačiau kai pora pasisakė prieš Varšuvos bloko invaziją į Čekoslovakiją, sovietų cenzūra uždraudė minėti jų vardus ir rodyti filmus. 1960-aisiais Signoret pasirašė ir atsišaukimą prieš karą Alžyre, kartu su kitomis garsiomis moterimis gynė teisę į abortą garsiajame 343 manifeste, kovojo prieš rasizmą. Internete galima rasti ir televizijos laidos įrašą, kuriame Signoret ir Michelis Foucault 1982-aisiais pasakoja apie apsilankymą karo padėties įkalintoje Varšuvoje: Signoret atlape „Solidarumo“ ženklelis, ji susižavėjusi kalba apie lenkų aktorius, kurie boikotuoja valstybinę televiziją.

Signoret vaidino svarbiausių prancūzų režisierių filmuose. 1946 m. ji pelnė prestižinį prizą už vaidmenį filme „Macadam“ (rež. Jacques Feyder, Marcel Blistène), bet žvaigždės šlovė ir pripažinimas atėjo su Jacques’o Beckero filmu „Auksinis šalmas“ („Casque d’Or“, 1952). Filmo siužetą Beckeras rado kriminalinėje XIX a. kronikoje: įsimylėjęs laisvo elgesio moterį Mari, pramintą „Auksiniu šalmu“, jaunas stalius nužudė du savo konkurentus ir buvo nuteistas mirti po giljotinos peiliu. Signoret Mari – vulgari, bet kupina gyvybės, meilės, patrauklumo ir žavesio. Aktorė sulaukė visuotinės meilės.

Šeštajame dešimtmetyje sukurti vaidmenys liudijo talento brandą. Pripažinimo sulaukė ir „Salemo raganos“ („Les Sorcières de Salem“, rež. Raymond Rouleau, 1957), pagal Arthuro Millerio pjesę sukurtas filmas, kuriame už istorinio siužeto slypėjo ir visai nesena dešiniųjų JAV inicijuota antikomunistinė raganų medžioklė, ir Henri-Georges’o Clouzot „Apsėstieji“ („Les Diaboliques“, 1955), į detektyvo žanrą įvilkta prancūzų šeimos vertybių ir tobulos žmonos mito satyra.

Pasaulinį pripažinimą, Kanų kino festivalio apdovanojimą ir „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį Signoret atnešė Anglijoje kurtas Jacko Claytono filmas „Kelias į aukštuomenę“ („Room at the Top“, 1959, pagal ir Lietuvoje populiarią Johno Braine’o dilogiją). Šioje psichologinėje dramoje Signoret suvaidino ištekėjusią moterį, kuri užmezga romaną su jaunuoliu, svajojančiu prasimušti į aukštuomenę. Signoret dažnai vaidino moteris, kurių gyvenimą sužlugdo visuomenės prietarai, nepakantumas. Jos  herojės dažnai gyvena ne pagal visuotinai priimtinas taisykles. Dažnai vienišos, jos patiria pralaimėjimą, susidūrusios su apsimetėliais ir fanatikais. Tai šiuolaikinių tragedijų herojės. Signoret iš tų aktorių, kurie į kiekvieną vaidmenį įdeda dalelę savojo „aš“, todėl jos vaidmenys visada išsiskiria vidine potekste, savitu tikrovės traktavimu.

„Žiemos ekranai“ suteikia progą prisiminti aktorę, kurios šimtąjį gimtadienį pernai minėjo ne tik Prancūzija. Bus parodyti keturi filmai. Jie gal ir ne visapusiškai atspindi aktorės kūrybos kelią, bet liudija ypatingą Signoret talentą.

Iškart po „Auksinio šalmo“ pasirodžiusi „Tereza Raken“ („Thérèse Raquin“, 1953) įtvirtino ypatingą aktorės vietą prancūzų kine. Signoret sutiko vaidinti Emile’io Zola romano ekranizacijoje su sąlyga, kad režisierius bus Marcelis Carné. Tai buvo ketvirta romano ekranizacija, tik veiksmas perkeltas į 6-ojo dešimtmečio Prancūziją. Signoret suvaidinta Tereza – tragiška herojė. Kadaise ji buvo priversta ištekėti už pusbrolio Kamilio – našlaitė pati negalėjo rinktis. Terezos gyvenimas kupinas pažeminimų. Kamilis yra bevalis, gyvenimą kontroliuoja valdinga jo motina. Tereza svajoja apie meilę. Ją įplieskia italas vairuotojas Loranas. Aistra žadina viltį, kad viską galima pakeisti.

Retrospektyva pristatys ir du Costa-Gavraso režisuotus filmus. „Žudikų kupė“ („Compartiment tueurs“, 1965) – tai ir Lietuvoje populiaraus Sébastieno Japrisot detektyvinio romano ekranizacija, kurioje vaidina daug prancūzų kino žvaigždžių – Signoret, Michelis Piccoli, Jacques’as Perrinas, Jeanas-Louis Trintignant’as. Montand’o suvaidintas policijos komisaras tiria žmogžudystę traukinio Marselis–Paryžius kupė. Įtariamuoju gali būti kiekvienas kupė keleivis.

„Prisipažinimo“ („L’Aveu“, 1970) idėja gimė per kalėdinius pietus, kai režisierius Costa-Gavras dar montavo garsiausią savo filmą „Z“. Claude’as Lanzmannas jam papasakojo apie Arturą Londoną – buvusį Čekoslovakijos užsienio reikalų ministrą, vieną iš trijų politinio proceso 1952-aisiais aukų. Londonas buvo apkaltintas šnipinėjęs JAV. Žiauriai kankintas Londonas teisme prisipažino, tiksliau – pasakė tekstą, kurį atmintinai jį privertė išmokti tardytojai. 1956 m. jis buvo reabilituotas ir emigravo į Prancūziją, o prasidėjus Prahos pavasariui grįžo namo, kur sulaukė Varšuvos pakto kareivių įsiveržimo. „Prisipažinimas“ – autobiografinės Londono knygos ekranizacija. Londoną suvaidino Yves’as Montand’as, jo žmoną – Signoret.

„Prisipažinimo“ pasirodymo metais Prancūzų komunistų partija buvo labai populiari ir laikėsi „vyresniojo brolio“ – SSRS nuorodų. Filmas sulaukė didelės kairiųjų kritikos, bet ir didžiulio atgarsio – tapo politiniu ir kultūriniu įvykiu.

Vėlyvasis aktorės kūrybos periodas retrospektyvoje pristatytas vienu svarbiausių jos filmų „Gyvenimas dar prieš akis“ („La Vie devant soi“, 1978). Moshé Mizrahi perkėlė į ekraną Gonkurų premija 1975 m. apdovanotą romaną, kurį parašė Émile’is Ajaras. Skandalas kilo paaiškėjus, kad tai Romaino Gary pseudonimas.

Signoret herojė ponia Roza yra buvusi prostitutė, žydė, Aušvico kalinė. Kvartale, kur gyvena arabai, juodaodžiai ir žydai, ji augina kitų prostitučių vaikus. Ponia Roza vis labiau sensta, ji vis labiau priklausoma nuo ligų, bet atrama jai tampa vienas globotinių. Tai jau paaugęs alžyriečių kilmės Momo – jos numylėtinis. Pinigų vis labiau stinga ir Momo bando jų uždirbti, kad ir vaidindamas gatvėje. Bet ponia Roza nerimauja, kad jis gali pradėti verstis prostitucija.

Pasirodymo metais filmas buvo netikėtas ir realistiškai parodyta atstumtųjų kvartalo buitimi (operatorius – legendinis Néstoras Almendrosas), ir Signoret vaidmeniu. Neslėpdama ir savo priklausomybių nuo tabako bei alkoholio ar savo ligų, aktorė sukūrė sukrečiantį laisvos nuo prietarų ir išgyvenusios ne vieną tragediją ponios Rozos paveikslą. Ji atskleidė žmogiškumo gėrį, kuris yra ponios Rozos esmė.

Parengė Živilė Pipinytė