Kinas
„Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ („Spider-Man: No Way Home“), rež. Jon Watts, JAV
Tai toks savimi patenkintas filmas, kad net juokinga. Taip, paskutiniais metais superherojų filmai tapo pernelyg tamsūs ir giliamintiški, bet yra ir kita pusė. Dalis jų, priešingai, stengiasi nusipurtyti nuo pečių rimtumą ir grandioziškumą, kiekviename žingsnyje juokauja, yra lengvabūdiški, negaili saviironijos, o į žygdarbius žiūri ir juos rodo lyg tarp kitko, kaip pertrauką tarp apsipirkimo prekybcentryje ir vizito pas odontologą. Būtent tokie yra trys paskutiniai Jono Wattso filmai su naujuoju žmogiavoriu Tomu Hollandu.
Maža to. Naujasis „Žmogus-voras“ ne tik neriasi iš kailio savo siužetiniais tvistais, bet – oi kaip netikėta! – dar ir save reflektuoja, į save nurodo, kitaip tariant, kaip pasakytų naratologai, yra metatekstualus, o tai, sutikite, Holivude nieko nauja, nes dabar staiga visos franšizės tapo metakomentarais. Paradoksalu, bet kai kiekvieną minutę skaldai juokelius, siužetą pini neva lengva ranka ir vis kartoji, koks esi nesusireikšminęs, viskas atrodo kaip tik priešingai. Seniai nemačiau labiau susireikšminusio filmo.
O kur dar „woke“ ideologija ir teisuoliškumas! Visokios užuominos apie kažkur kovojantį juodaodį žmogų-vorą. Arba tai, kad dabar nebeužtenka blogiukų tiesiog nugalėti. Juos reikia neutralizuoti meile. Taip sakant, išgydyti, nes jie, vargšeliai, yra tik aplinkybių aukos, savaip nelaimingi ir psichologiškai palaužti žmonės. Nebe filmas, o kažkoks psichoterapijos kabinetas. Nenustebčiau, jei kitose dalyse „Žmogaus-voro“ mergina staiga imtų kalbėti apie toksiškus santykius ir pradėtų gydytis CBD lašiukais.
Geriau jau žiūrėti nuoširdžiai naivią, todėl ir gražią naująją „Matricą“, kuri, nors ir komentuoja save, nėra narciziška, o pasako ir šį tą apie šiandieninį Holivudą.
„King’s Man: Pradžia“ („The King’s Man“), rež. Matthew Vaughn, D. Britanija, JAV
Mes suprantame, apie ką yra „Matricos“ dabar jau tetralogija, iš pirmų kadrų atpažįstame Indianos Džounso filmus ir mažai su kuo sumaišytume (nors būta tiek sekėjų) „Žvaigždžių karus“. O štai pasirodė jau trečias filmas apie slaptąją britų šnipų tarnybą „Kingsman“, o režisierius Matthew Vaughnas vis dar ieško franšizės tapatybės ir niekaip neranda. Galima, aišku, teigti, kad tai pasakojimai apie stilingai apsirengusius ir karūnai ištikimus gerų manierų britų vyrukus, gelbėjančius pasaulį nuo blogio, bet viskas jau kažkur girdėta, ne?
Režisierius, manau, visa tai supranta. Kaip supranta ir tai, kad bet kokiai franšizei reikia filmo apie pradžių pradžią, reikia savosios mitologijos paaiškinimo, o tada jau galima būti ramiam (ramesniam) dėl ateities. Naujasis filmas yra būtent ši priešistorė. Jis nukelia į Pirmojo pasaulinio karo pradžią, nors kūrėjas žvelgia dar toliau į praeitį ir leidžia suprasti, kad šaknys glūdi ne kur kitur, o istorijose apie Karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius. Aš suprantu britų norą dar kartą priminti pasauliui savo šalies legendas ir jomis pasididžiuoti, bet originalumu tai tikrai netrykšta.
Kad sukurtum savąją mitologiją, būtinas stiliaus, personažų, simbolikos nuoseklumas, o naujoji dalis atrodo tokia keista ir išblaškyta, kad daugelis rodomų dalykų tiesiog neturi jokių šansų įsirėžti į žiūrovų atmintį ir, nežinau, matyt, tapti klasika.
Visko čia tiesiog per daug. Viskas atsiduoda beskonybe, kad ir kiek rodytum stilingai apsirengusius džentelmenus. Čia ir iki koktumo šaržuotas Rasputinas, laižantis Ralpho Fienneso personažui randą ant šlaunies, o paskui vemiantis jam po kojomis nuo užnuodyto britiško pyrago. Čia ir herojiškas epizodas su Fienneso personažo sūnumi karo apkasuose, kuris atrodo lyg iškirptas iš filmo „1917“. Čia ir anglų nekenčiantis škotas Ožkaganys, pagrindinis filmo blogiukas, kurį filmo pabaigoje anglai, žinoma, sunaikina, ir aš net pradėjau svarstyti, ar toks finalas – grynai idėjiškai – nėra atsakas Škotijai, dar visai neseniai surengusiai referendumą dėl nepriklausomybės?
Bet, panašu, per giliai kapstau. Labiausiai filmas priminė anekdotus apie anglą, vokietį ir rusą. Nejuokingus, bet pasakojamus iš pasitenkinimo laižantis lūpas.
„Didžioji laisvė“ („Grosse Freiheit“), rež. Sebastian Meise, Austrija, Vokietija
Norėjau, kad šis filmas man patiktų. Net turėjau šiokių tokių lūkesčių. Apdovanojimai Kanuose, geros kritikų recenzijos ir teigiami draugų atsiliepimai – eiti į kino teatrą tuščia galva nebuvo įmanoma. Žinoma, tai jautri drama apie žmogiškumą, apie viltingą šviesą aklinoje gyvenimo tamsoje, apie draugystę ten, kur, regis, mažiausiai jos tikėtumeisi – kalėjime, ir tarp žmonių, kurie visiškai nepanašūs – už homoseksualumą jau keliasdešimt metų kalinčio Hanso (Franz Rogowski) ir už žmogžudystę nuteisto homofobo Viktoro (Georg Friedrich).
Bet nors ir buvo įdomu žiūrėti, kaip vaidina Rogowskis, pati istorija manęs nenuvedė niekur, kur nebūčiau tikėjęsis nuvedamas, o dalis net ir kertinių scenų atrodė silpnokos. Pavyzdžiui, Viktoro ir Hanso apsikabinimas kalėjimo kieme, pastarajam sužinojus apie mylimojo savižudybę, arba ilgas finalas gėjų bare su paskutine nuspėjama scena. Todėl, gerai pagalvojus, iš tikrųjų jaudino tik pats istorinis faktas, kad Trečiajame Reiche egzistavo baudžiamojo kodekso 175 straipsnis, pagal kurį buvo kalinama už kitokią seksualinę orientaciją, ir kad šis straipsnis nebuvo panaikintas net po karo, bet ne tai, kaip apie viso to pasekmes režisierius pasakoja. Jausmas, kad jis tik iliustravo, o ne iš tikrųjų apmąstė. Kitaip arba skambiau tariant, šį kartą laimėjo gyvenimas, o ne kinas.
„Kaimynai“ („Sentimental“), rež. Cesc Gay, Ispanija
Viena sutuoktinių pora yra konservatyvesnė, o ir santykių krizę išgyvena. Kita gi spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, yra laisva ir net grupinį seksą propaguoja. Kai pirmoji pakviečia naujuosius kaimynus vakarienės, kitaip ir būti negali, įvyksta kurioziškų pokalbių ir iš jų kylančių nesusipratimų.
Kadangi jau matėme Romano Polanskio „Kivirčą“, puikiai žinome, kaip gali atrodyti gera kamerinė komedija apie farsu virtusį mandagų pasisėdėjimą, bet, deja, matėme ir „Tobulus melagius“.
„Kaimynų“ personažai – trafaretiški, nesikeičiantys, apdovanoti daugiausiai dviem charakterio savybėmis. Scenarijus – nuspėjamas, visą filmą spardoma į vienus vartus. Kas nors galėtų pasakyti, kad ši istorija yra gyvenimiška ir galbūt net susitapatintų su veikėjais, tvirtintų, kad režisierius mus demaskuoja, nes juk „nėra namų be dūmų“, „meilė trunka trejus metus“ ir visi, būna, pagalvojam apie kairę. Gal ir tiesa. Bet būtų dar įdomiau, kad demaskuotų išradingiau, o ne, atsiprašant, vėl pasisodinęs į terapeuto kėdę.
Žodžiu, tai mintimi ir stiliumi plokščias filmas, kažkodėl (žinom kodėl) rodomas kino teatruose (teatre), nors labiau tiktų televizijai. Bet žiūrėdamas tiek prisijuokiau!
