Apie laisvę ir egzistencijos grožį

Austro Sebastiano Meise’s dramoje „Didžioji laisvė“ („Grosse Freiheit“, Austrija, Vokietija, 2021) pasakojama apie Hansą Hofmaną (Franz Rogowski), kuris po karo iš nacių koncentracijos stovyklos buvo perkeltas tiesiai į Vakarų Vokietijos kalėjimą. Net ir po karo homoseksualumas tebėra nusikaltimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu. Liūdnai pagarsėjęs baudžiamojo kodekso 175 straipsnis tebegalioja. Kalėjime Hansas susidraugauja su Viktoru (Georg Friedrich), nuteistu už žmogžudystę. Vyrų ryšys tampa vienintele konstanta, mat Hansas į kalėjimą grįžta vėl ir vėl...

„Didžiojoje laisvėje“ pasakojama vieno žmogaus ir XX a. visuomenės požiūrio į homoseksualumą istorija. Ar egzistavo realus asmuo, įkvėpęs sukurti pagrindinį veikėją Hansą?

Hanso istorijos atspirties tašku tapo kelios realios bylos, jose figūravo iš koncentracijos stovyklų sąjungininkų išlaisvinti gėjai, kurie buvo tiesiai gabenami į Vokietijos kalėjimus, kad atsėdėtų likusią bausmės dalį. Jų patirtas persekiojimas anaiptol nesibaigė – po karo homoseksualumas dar kelis dešimtmečius buvo laikomas nusikaltimu. Išsamūs tyrimai ir daugybė interviu su amžininkais Vienoje ir Berlyne atskleidė išradingus ir daug lėšų reikalavusius būdus, kuriais valstybė persekiojo nepavojingus vyrus. Pagrindinis filmo herojus įkūnija likimą žmonių, kurie vis atsidurdavo kalėjime, nors buvo nekalti, žmonių, kurių gyvenimai buvo sugriauti, o jų istorijos išnyko biurokratiniuose dokumentuose.

Akivaizdu, kad scenarijus rašytas remiantis išsamiais tyrimais, apimančiais ir teisinę istoriją. Kokios buvo 175 straipsnio, dėl kurio filme Hansas nuteisiamas, atsiradimo aplinkybės? Ką įkalinimo įstaigose patyrė žmonės, nuteisti pagal šį straipsnį?

Deja, homoseksualų persekiojimo istorija anaiptol nesibaigė. Šiandien trečdalyje pasaulio šalių homoseksualumas vis dar yra neteisėtas, o kai kuriais atvejais už jį baudžiama ilgomis laisvės atėmimo ar net mirties bausmėmis. XX a. beveik visose Vakarų demokratinėse šalyse galiojo panašūs įstatymai, kurie buvo vykdomi skirtingu griežtumu, o vėliau skirtingais laikotarpiais panaikinti. Vokietijoje 175 straipsnis įsigaliojo XIX a. pabaigoje, tačiau jo istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Nacių režimo metais įstatymas buvo sugriežtintas, ir būtent ši jo versija buvo taikoma pokario laikotarpiu; vyriausybė galiausiai buvo priversta jį pakeisti dėl reformų judėjimo spaudimo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Austrijoje buvo analogiškas 129 straipsnis. Paprastai „175-iesiems“ įkalinimo įstaigose sekėsi ne itin gerai, o savižudybių skaičius – neabejotinai dėl ateities perspektyvų stokos – buvo labai didelis. Su tais žmonėmis buvo elgiamasi labai žiauriai; homofobinės nuostatos tarp kalinių ir kalėjimo personalo buvo labai giliai įsišaknijusios.

Filmo veiksmas vyksta faktiškai vien kalėjime, su trumpomis retrospekcijomis iš gyvenimo laisvėje. Kaip supratote, kad apie laisvės stoką, kuri yra Jūsų herojaus Hanso gyvenimo likimas, galima papasakoti tik tarp kalėjimo sienų?

Pagrindinė idėja buvo papasakoti Hanso istoriją per kalėjime praleistą laiką. Kadangi meilės draudimas reiškė, kad šiems žmonėms iš esmės buvo uždrausta gyventi, kalėjimas tapo nuolatine Hanso gyvenimo dalimi, nesibaigiančia laiko kilpa. Mus su Thomasu Reideriu (scenarijaus bendraautoris – I. V.) įkvėpė viena idėja: įsivaizduokite, kad gyvenate pasaulyje, kuriame mylėti draudžia įstatymai ir už tai baudžiama kalėjimu. Mums tai skambėjo kaip distopija, neišvengiamai skatinanti palyginimus su Orwello „1984-aisiais“. Norėjome rasti formą, kaip tai perteikti, o Hanso istorija, sutelkiant dėmesį į kalėjime praleistus metus, atrodė geriausias būdas padaryti šią istoriją universalesnę. Juk kalėjimo sienos, grotuotos kameros ir uniformos iš esmės vienodos visais laikotarpiais ir visose vietose.

Filme naudojate „Super 8“ kamerą, kuria fiksuojate intymias personažų akimirkas tarsi per stebėjimo kameros objektyvą? Kas lėmė tokį formalistinį pasirinkimą?

Kadangi meilė tarp vyrų buvo kriminalizuota, homoseksualūs vyrai turėjo ieškoti vietų, kur būtų galima bent trumpam susitikti. Tokia vieta tapo vyrų viešieji tualetai, kuriuos su dideliu entuziazmu ir išradingais metodais stebėjo policija. Kai aptikome tokios filmuotos medžiagos pavyzdžių, iškart supratome, kad ji turi atsirasti filmo pradžioje, nes ji nurodo į daugybę kino kūrimo lygmenų, kurie mane visada domino. Žiūrint tokią medžiagą neišvengiamai kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra iškrypėlis.

Kadangi didžioji filmo dalis vyksta tarp kalėjimo sienų, filmavimo vietos pasirinkimas turėjo būti labai svarbus veiksnys. Ar Jums buvo svarbu filmuoti tikrame kalėjime?

Buvo aišku, kad mums reikia tikro istorinio kalėjimo, nors filmavimas toje vietoje kartais labai vargino. Žiemą ten šalta, kamerose ankšta ir tvanku, o atstumai tame didžiuliame pastate milžiniški. Tačiau jausmas, kurį šis kalėjimas kasdien mums suteikdavo, buvo nepaprastai svarbus filmo atmosferai. Neišvengiamai įsivaizdavome nesuskaičiuojamą daugybę likimų, kurie čia susiklostė per šimtą metų. Ir nors nė vienas iš mūsų negalėjo nė trupučio įsivaizduoti, ką reiškia būti užrakintam, bent jau bandėme tai perteikti. Kalėjimas, kurį galiausiai pasirinkome, buvo tam laikotarpiui būdingos architektūros. Išgaubtas interjeras, tarsi panoptikumas, didžiulis atviras centrinis koridorius, kuris tęsėsi per visus aukštus ir leido vienam sargybiniui stebėti beveik visą pastatą. Toks statybos stilius atspindėjo visuomenę, siekusią tapti stebėjimo srities pirmūne. Šis motyvas kartojasi visame filme. Kameros už šnipinėjimo veidrodžių, akutės ant kamerų durų ir patikrinimai vidury nakties – mūsų herojai nuolat stebimi, tačiau niekada nepavargstantys kovoti už savo laisvę.

Franzas Rogowskis ir Georgas Friedrichas – du puikūs aktoriai. Kokių savybių jie suteikė savo personažams?

Franzas ir Georgas – nepaprastai atsidavę savo darbui aktoriai. Jie abu labai individualūs, nepretenzingi ir visiškai persikūnija į personažus. Franzas tarp pirmojo ir antrojo filmavimo etapų turėjo numesti apie 12 kg, o Georgas kasdien penktą valandą ryto turėdavo pasirodyti grimo kabinete, kad jam ant kūno būtų padarytos mėgėjiškai atrodančios tatuiruotės, o ant veido nupieštos dėmės. Abu jie investuoja labai daug ir yra labai preciziški, todėl iš režisieriaus reikalauja to paties. Dėl to darbas buvo toks intensyvus. Dar scenarijaus rašymo etape galvojau apie šiuos aktorius. Visai gali būti, kad be jų apskritai nebūtume galėję sukurti filmo. Nujaučiau, kad tarp jųdviejų rasis ypatinga energija, o juk tai ir sudaro filmo esmę. Manau, galiu kalbėti už juos abu sakydamas, kad jie vienas kitą labai gerbia. Kartu viena iš pagrindinių užduočių buvo kuo veiksmingiau perteikti tarp jų – ne tik kaip aktorių, bet ir žmonių – egzistuojančią chemiją.

Operatorės Crystel Fournier sukurtas šviesos ir šešėlių žaismas suteikia žavaus preciziškumo ir įtaigumo vietai, kurioje daug grožio nebūna. Kaip apsisprendėte dėl apšvietimo ir vizualinės kalbos vaidmens?

Supratome, kad kiekvienoje scenoje turime būti arti personažų, taip sukurdami įkalinimo pojūtį. Taip pat buvo svarbu perteikti personažų emocinę būseną skirtingais laikotarpiais. Statiškas, didesnės raiškos 5-asis dešimtmetis, dinamiškesnis, judresnis 6-asis ir galiausiai 7-asis dešimtmetis, kai mūsų personažai – ir pats filmas – nurimsta. Nepaprastai gerbiu Crystel, jos paprastumą, jaučiamą jos darbe visais lygmenimis. Jos apšvietimas visada turi logiką, kuri labai susijusi su tikrove. Neoninis vamzdis ar lemputė, nuo lubų skleidžianti stiprią šviesą, gali būti nepaprastai graži. Panašiai Crystel elgiasi ir su spalvomis, o tai suteikia filmui spalvingumo, derančio prie mūsų istorijos, ir pripildo pilkai mėlyną kalėjimo pasaulį gyvybės.

Bet kokiu atveju „didžioji laisvė“ tikrai negali būti patiriama, juo labiau ji neegzistuoja ten, kur mes, žiūrovai, galėtume iš pradžių ją įsivaizduoti. Kokios buvo Jūsų mintys apie laisvę, kai filmas buvo baigtas?

Tiesą sakant, laisvės sąvoka man per plati, kad ją suprasčiau. Tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad man visiškai nesuvokiama, kaip meilė gali būti laikoma nusikaltimu. 175 straipsnis buvo ne tik nežmoniškas – jis prieštaravo šalies konstitucijai. Dešimtmečius valstybė nesutiko pripažinti, kad pažeidė žmonių teises, kurias turėjo ginti. Daugeliu atvejų homoseksualūs žmonės su tokiu pat požiūriu susiduria iki šiol. Natūralu, kad ilgainiui šioje nuolatinėje kovoje už pripažinimą žmonės gali išsekti. Tokiu atveju jie renkasi kurti paralelinius pasaulius, kur galėtų rasti laisvę, kurios visada ieškojo. Taigi laisvės, taip pat ir meilės, sąvoka tampa labai asmeniška. Mūsų pagrindinis herojus Hansas meilę randa kalėjime. Iš visų žmonių jis pamilsta žudiką. Gali atrodyti, kad mūsų demokratiškose šalyse nebereikia kovoti už lygybę. Tačiau prisiminus, kad kultūros istorija kupina cikliškų pasikartojimų, galima suvokti, koks trapus šis pasiekimas. Tai akivaizdu ir iš naujausių įvykių Vengrijoje. Mano nuomone, laisvės ir meilės troškimo negalima uždusinti. Mūsų pasaulis daugeliu atžvilgių yra žiaurus ir bjaurus, tačiau žmonės nenustoja ieškoti egzistencijos grožio. Galbūt tai skamba melodramatiškai, bet aš taip manau.

Pagal užsienio spaudą parengė I. V.