Gražūs žmonės, bjaurūs pastatai

Ar labai susimąstytume apie Jacques’o Audiard’o filmo „Paryžius. 13-as rajonas“ („Les Olympiades, Paris 13e“, Prancūzija, 2021) erdvę, jeigu miesto dalis nebūtų iškelta į pavadinimą? Gal ir dingtelėtų, iš kur Paryžiuje atsirado tokių bjaurių daugiaaukščių, kodėl aplink vien betonas ir nematyti jokios augalijos. O gal ir išvis nieko nepastebėtume, nes patys filmo veikėjai visiškai nesibodi juos supančia aplinka. Kamera irgi lengvai sklendžia šiurkščiais paviršiais ir atrodo, kad trylikto rajono architektūra šioje nespalvotoje juostoje – tik geometrinių formų žaidimas, neturintis užgožti amžinojo siužeto, kurio gijas pina ir po kurį tris pagrindinius veikėjus vedžioja dievaitis Erotas.

Iš tiesų kažkas senoviško dvelkia šiame Audiard’o filme. Tačiau gal būtent todėl juosta atrodo jaunatviška, nes primena senovės graikų mitus apie apgaulingus pavidalus, metamorfozes, Olimpo dievų apviltas nimfas ir meilę savo atspindžiui.

Įsisuka filmas nuo nesusipratimo. Kinė Emilė (Lucie Zhang) gyvena senelės bute ir ieško nuomininkės. Ji mano, kad kambario išsinuomoti ateis Kamilė, bet vietoj jos pasirodo tamsiaodis Kamilis (Makita Samba) – intelektualus, aistringas, tykantis dailių nimfų, bet nenorintis prie nieko prisirišti. Emilė ruošiasi jį išgrūsti, paskui įsimyli, o tada pati yra atstumiama. Lemties išdaiga ištinka ir į Paryžių studijuoti atvykusią Norą (Noémie Merlant). Graži, tauri, spinduliuojančio veido būtybė patiria nepelnytą aplinkinių pažeminimą, kai bendrakursiai ją supainioja su internetinio sekso žvaigžde Amber (Jehnny Beth). Kiek atsitokėjusi, Nora pati ima virtualiai bendrauti su Amber, stebėti jos veidą ekrane it savo pačios atvaizdą. Lyg tyčia tuo metu, kai Nora tetrokšta panirti į savo atspindį, ji ima ir pakeri Kamilį.

Kaip ir į kompiuterio ekraną įsistebeilijusi Nora, Kamilio palikta Emilė naudojasi šių laikų Eroto priemonėmis – šaudo pažinčių programėlių strėles į savo aukas trylikto rajono spinduliu. Tiesa, merginų tikslai skirtingi: Nora trokšta sutapti su pačia savimi, atgauti asmenybės vientisumą, o Emilė mėgina pritraukti laisvas puseles ir su jomis bent trumpai susijungti. Audiard’as rodo labai kokybiškus meilės ir laimės pakaitalus, kurių lengvai ir neatskirsi nuo tikrų dalykų. Juk Emilė tokia laiminga po eilinio pasimatymo ir taip nuoširdžiai visus myli apsvaiginta narkotikų kristalų. Tačiau filmas nesukelia slogaus jausmo, kad visi beviltiškai įklimpę į saviapgaulės liūną. Personažai pasižymi savotiška uosle ir instinktyviai jaučia, koks kelias jiems skirtas. Todėl per daug ir nesijaudina, kai aplinkybės priverčia mesti mokslus ar iškeisti nereikšmingą darbą skambučių centre į tokį pat laikiną ir beprasmį uždarbiavimą restorane. Čia vėl galime grįžti prie architektūros: kad ir kas nutiktų, filmo veikėjai visad yra savo vietoje. Jie neturi pretenzijų kitiems, bet ir neketina prie nieko prisitaikyti, vadovaujasi vidine valia, tad ir kažkokie bjaurūs aplinkiniai pastatai jiems paprasčiausiai nerūpi.

Taip, šį kartą nesutinkame Audiard’o kinui įprastų piktų, ciniškų personažų, kurie niekšybes, negarbingus poelgius moka suderinti su asmeniniu garbės kodeksu. Gal tik Emilė artimiausia jiems savuoju tiesmukumu. Vyriškas, nervingas, brutalus pasaulis tapo švelnus ir aptakus – o gal tiesiog ir realiame gyvenime nebeliko stiprių asmenybių ir tikrų konfliktų, išsisėmė didžiosios temos, o žmones užvaldė menki ir tušti dalykai. Čia nėra vietos ir stebuklui (o toks paprastai Audiard’o kine nutikdavo, kai pasaulio tvarka tarsi susidėliodavo iš naujo), tik Norai padovanojamas ekstatiškas patyrimas, o kitiems atitenka žemiška, paprasta, bet dėl to ne mažiau graži meilė.

Ir visgi švelnūs filmo personažai – tai integralios asmenybės, pasitikinčios savimi ir mokančios tikėti kitais be jokių įrodymų. Kaip Audiard’o kino pasaulyje įprasta, patirtis ir jausmai čia dažniau lieka neišsakyti, perteikiami vien detalėmis ar gestais. Paties Audiard’o braižą irgi galėtume pavadinti intuicijos estetika. Užtikrintas ir kartu nejuntamas režisieriaus darbas, šviesos ir tamsos žaismė, kone taktilinė faktūra, žavūs aktoriai, kurie kadre jaučiasi patogiai ir laisvai, – „Paryžius. 13-as rajonas“ gal ir nėra stulbinamai didis meno kūrinys, bet pati kino materija čia vis dar nenugalėta, ji vis dar įmanoma šiandieninėje eroje.