Kinas
Jane Campion yra pelniusi labiausiai tituluotos pasaulyje režisierės moters šlovę. Ji laikoma viena svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjų. Tad po ilgos 12 metų pertraukos pasirodžiusio jos naujo filmo „Šuns galia“ („The Power of the Dog“), kurto „Netflix“ ir tik ribotai pasiekusio kino sales, buvo nekantriai laukiama. Naujas filmas įvertintas Venecijos festivalio prizu už režisūrą, net trimis „Auksiniais gaubliais“ (taip pat ir už režisūrą, ir kaip geriausias filmas), ir, matyt, dar ne pabaiga apdovanojimų sąrašo.
Šiame filme išsaugoti būdingiausi Campion kūrybai bruožai, tačiau išreiškiami taip, lyg kūrinys būtų atliekamas ne „gyvu“ menininkės kūrybos instrumentu, o „mechaniniu pianinu“ (beje, matomu ir filme). Ekrane režisierė rodo, kaip meistriškai moka suvaldyti filmo medžiagą. Tačiau žiūrint neapleidžia jausmas, kad šis filmas lyg pjesė mechaniniam pianinui – ne muzikanto atlikta, o inžinieriaus sukonstruota ir daug kartų girdėta.
Campion dažnai imasi ekranizacijų. „Šuns galia“ irgi sukurta pagal amerikiečių rašytojo Thomo Savage’o romaną. Bet Campion niekada nedaro klusnios knygos adaptacijos ekranui. Jos ekranizacijos yra įtikinantis teksto tyrimas, iš knygos puslapių į ekraną perkeliant gyvus, sudėtingus personažus. Atrodytų, nuspėjamą dramatinę istoriją režisierė paverčia neskubia kelione, dar su netikėtumais, link personažų esmės, brėždama jų asmenybės teritoriją.
Šį kartą filmas net kaip romanas padalintas į skyrius. Kiekviename skyriuje daugiau dėmesio skiriama tai vienam herojui, tai kitam. Negali net pasakyti, kas yra pagrindinis herojus. Režisierė į kiekvieną atidžiai ir lėtai įsižiūri. Filme daug stambių planų. Ir ekraninio laiko kiekvienam skiriama maždaug vienodai. Kartais vienas atrodo svarbiausias šioje istorijoje, o kartais kitas. O iš tiesų visi keturi – broliai Filas ir Džordžas, jo žmona Rouz ir jos sūnus Piteris – vienodai svarbūs šioje dramoje. Jie lyg tos keturios odinės virvelės, iš kurių filme pinamas kaubojiškas lasas, – neatsiejamai susiję. Ir simboliška, kad filmo pabaigoje lasas paslepiamas po lova. Kaip slepiama tamsi šeimos paslaptis, lemtingai palietusi visus keturis.
Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų parašyta knyga apie Laukinius Vakarus (o veiksmas joje vyksta dar anksčiau, 1925 m.) režisierei tampa pretekstu sukurti šiuolaikinio pasaulio problemas atliepiantį filmą ir „revizuoti“ patį vesterno žanrą.
Filmo istorija vyksta Montanoje. Du turtingi broliai Filas ir jaunėlis Džordžas valdo didelę rančą. Jau 25 metus jie kartu pergena gyvulius. Kartą tokioje ilgoje kelionėje Džordžas, užsukus pavalgyti į mažą pakelės užeigą, įsimyli jos savininkę, našlę Rouz. Juodu susituokia, ir Rouz su sūnumi Piteriu, svajojančiu studijuoti mediciną, pasirodo brolių namuose. Iš kito socialinio sluoksnio kilusi brolienė ir jos švelnus, jautrus sūnus, visai neatitinkantis vyriškumo standartų, tampa Filo neapykantos ir patyčių objektais. Kodėl jis taip nekenčia Rouz? Gal dėl to, kad įtaria ją gviešiantis brolio turtų. Gal dėl to, kad ji griaus įprastą brolių gyvenimo tvarką, jaunėlis išsprūs iš jo įtakos, o broliai iki šiol net miegojo viename kambaryje. Dar daugiau pašaipų sulaukia Piteris – gležnas, silpnas, uždaras vaikinas, lankstantis popierines gėlytes. Tik kad žinotų Filas, kaip jis klysta.
„Šuns galia“ nufilmuota režisierės gimtinėje – Naujojoje Zelandijoje. Gamtos vaizdai Campion filmuose išskirtinai svarbūs. Dažnai peizažas yra ne tik įspūdingas fonas filmo veiksmui, bet ir lemtingas besirutuliojančios istorijos veiksnys, filmo veikėjų vidinio pasaulio atspindys. Tiesą pasakius, peizažai kartais net per daug tiesiogiai ir prikišamai bylodavo jos filmuose. „Šuns galioje“ tokių nebūdingų klasikiniam vesternui spalvų ir peizažo erdvių pasirinkimas irgi neatsitiktinis. Jokių teritorijų, kurias reikia užkariauti Laukiniuose Vakaruose, nebėra. Tačiau kova vyksta. Mirtina kaip ir anksčiau. Tik visai kitokia – tarp mito ir realybės, tarp seno ir naujo pasaulio, tarp gyvenimo atsivėrus ir nešiojimo pri(si)mesto svetimo vaidmens. Jokių didvyrių nebėra. Įveikia nebe stipresnė vyriška jėga, o širdis, kurioje „per mažai gerumo“. Vienintelė dvikova filme vyksta ne ginklais, o muzikos instrumentais. Filas bandža „pergroja“ savo nekenčiamą Rouz, bandančią kažką sugroti fortepijonu.
Taip, fortepijonas yra ir šiame Campion filme. Šis muzikos instrumentas karaliauja režisierės kūryboje. Taip vadinasi ir pats garsiausias jos filmas „Fortepijonas“ („The Piano“, 1993). Ši juosta buvo lūžis režisierės biografijoje ir istoriškai susiklosčiusioje kino tradicijoje, kaip vaizduojama moteris, kaip perteikiama jos istorija. Fortepijonas pasirodo ir kituose režisierės filmuose svarbiais momentais. Filme „Šuns galia“ fortepijonas, priešingai nei to paties pavadinimo filme, ne atskleidžia heroję, bet parodo, kaip Rouz (įsimenantis Kirsten Dunst vaidmuo) sunku atsiskleisti gyvenime. Taip sunku, kaip išmokti groti fortepijonu.
Sudėtingam Filo vaidmeniui pasirinktas britų aktorius Benedictas Cumberbatchas. Filas, baigęs Jeilį, bet pasirinkęs (apie to priežastis galime tik spėlioti – neišsipildę geismai ar lūkesčiai) kaubojaus gyvenimą rančoje. Nesiprausiantis, nekeičiantis savo kaubojiškų drabužių, net su jais miegantis. Demonstruojantis savo jėgą ir plikomis rankomis kastruojantis jaučius. Jo aštrus liežuvis tik ir taikosi kam įgelti, pažeminti. Jis agresyvus, turi visur dominuoti, visus valdyti. Meistriška aktoriaus vaidyba pabrėžtinai groteskiška, kartais net pretenzinga. Tik atrodo, kad Filas labiau vaizduoja mačo, nei toks yra. Jis lyg nešioja gyvenime kažkieno kažkodėl uždėtą jam svetimą vaidmenį ir irgi negali atsiverti. Gal tai susiję su simboline filme Bronko Henrio figūra. Jo, išmokiusio brolius tvarkytis rančoje, atminimą Filas saugo šventai. Bronko Henris mokė pamatyti, ko kiti nemato. Tarkim, kad ir toje kalnų grandinėje už namų įžvelgti lojantį šunį. Gal jų santykiai buvo ne tik draugiški, gal slaptų neišsipildžiusių geismų paliesti.
Jaunėlis brolis Džordžas (Jesse Plemons) – geraširdis, nebesiginčijantis ir nebeprieštaraujantis tūžmingam broliui. Tačiau labai vienišas. Net negalintis patikėti, kad kažkaip kitaip gali būti jo gyvenime. Rouz atsiradimas – neįtikėtina laimė ir vertybė. Kokia jautri ir švelni jųdviejų šokio kalnuose scena, kai Džordžas susigraudina net iki ašarų, pajutęs palaimą būti su kuo nors, nebe vienišam.
„Šuns galia“ prasideda nuo užkadrinio Piterio, Rouz sūnaus, balso. Peteris anksti neteko tėvo – rado jį nusižudžiusį. Dabar jis turi apsaugoti ir išgelbėti nuo prapulties savo mamą, grimztančią iš bejėgiškumo į alkoholizmą. Po pradžios teksto Piteris ilgam dingsta iš ekrano, ir, atrodo, istorija sukasi visai apie kitus herojus. Tačiau būtent jis – tas lemtingas personažas, visiškai pakeisiantis supratimą, kas yra kas. Piterį, kuris, kaip teisingai įžvelgė jo tėvas, „per daug stiprus ir per mažai geras“, puikiai suvaidino australų aktorius Kodi Smit-McPhee, už tai pelnęs „Auksinio gaublio“ apdovanojimą.
Visi keturi šio filmo herojai nori apsaugoti savo sielą nuo šuns galios, minimos Biblijos citatoje. Tačiau tas šuo budriai saugo jų rančą net kalnų grandinėje šalia jos.
