Gamta padeda atsikratyti žmogiško egocentrizmo

Su kino režisiere, scenariste Agne Marcinkevičiūte kalbamės jos naujausio vaidybinio filmo vaikams „Lobis“ premjeros išvakarėse. Savo kūrybinį kelią režisierė pradėjo 2000 m., pabaigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijas pas Henriką Šablevičių, sukūrė 23 dokumentinius ir tris trumpametražius vaidybinius filmus. 2013 m. debiutavo ilgametražiu filmu „Vardas tamsoje“ pagal to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romaną.

Kokios temos Jus labiausiai domina?

Mane domina įvairios temos, beveik visos. Rinkdamasi temą filmui daug galvoju, svarstau, nes filmą sukurti brangu ir užima daug laiko. Aiškinuosi, ar ta tema jau buvo kažkas pastatyta, ar nesikartosiu. Man svarbu, kad tema visų pirma būtų įdomi man ir aktuali žiūrovui. Nuo idėjos iki filmo sukūrimo praeina penkeri, kartais ir dešimt metų. Todėl vienu metu kuriu keletą filmų. Jie būna įvairūs, skirtingų žanrų ir stilistikos. Savo kūrybines paieškas galėčiau palyginti su sodo auginimu, kuriame daug įvairių augalų, vieną dieną reikia vienu pasirūpinti, kitą kitu, bet jie sudaro kažkokią visumą.

Esate žinoma kaip įdomi dokumentinių filmų kūrėja. Kokiomis aplinkybėmis kilo mintis sukurti vaidybinį filmą vaikams „Lobis“? Ar tai pirmas Jūsų vaidybinis filmas vaikams?

Taip, pirmas. Jo idėja pradėta brandinti 2016 metais. Tuo metu Lietuvos kine filmų vaikams labai trūko. Prodiuseris Arūnas Stoškus pasiteiravo, ar negalvočiau sukurti vaidybinį filmą vaikams.

Kodėl kreipėsi į Jus, o ne į kitą režisierę?

Nežinau, ar kreipėsi tik į mane. Galiu tik spėlioti. Bet mes buvome neblogai pažįstami. Su Arūnu Stoškumi ir Kęstučiu Petruliu jau buvome sukūrę dokumentinius filmus apie rašytoją Jolitą Skablauskaitę, lietuvių kilmės JAV operos solistą Arnoldą Voketaitį. Arūnas turbūt pastebėjo, kad turiu ambicijų kurti vaidybinį kiną, ir pasiūlė bendradarbiauti, būtent toje nišoje, kuri buvo tuo metu nepopuliari tarp kino kūrėjų.

Kas įkvėpė scenarijų?

Visų pirma norėjosi atspirties ieškoti lietuviškoje kultūroje, neimituoti užsienio filmų. Pamenu, kad Arūno pasiteiravau, ką jis vaikystėje skaitė, kas jam patiko. Jis prisiminė, kaip laukdavo Vlado Dautarto „Žydrieji jungos“ tęstinio, atrodo, spausdinto „Lietuvos pionieriuje“. Perskaičiau knygelę, patiko, bet tai buvo sovietinės realijos. Kadangi prieš tai buvau dirbusi su rašytoja Renata Šerelyte, pasiūlėme jai parašyti šiuolaikinį scenarijų apie miesto vaikų gyvenimą kaime.

Kokia filmo fabula?

Kol filmas nepasirodė kino teatruose, nesinorėtų išduoti fabulos, bet esmė būtų tokia: šiuolaikiniai vaikai atsiduria gamtoje ir viskas pasikeičia. Keičiasi vaikai, jų tarpusavio santykiai, požiūris į draugystę, į šeimą. Jie tampa išmintingesni, juk buvimas gamtoje labai padeda atsikratyti žmogiško egocentrizmo.

Kas Jus labiausiai įkvėpė pasirinkti tokį siužetą?

Siužetas yra siužetas, tai tėra konstrukcija, bet svarbiausias kuriančiojo uždavinys – išryškinti personažų motyvaciją. Tuomet kūrėjas remiasi savo gyvenimiška patirtimi. Tikriausiai pagrindinis šaltinis buvo mano dukrų patirtys, kai joms viskas atrodė labai sudėtinga, kaip jos norėjo susidraugauti, kaip joms būdavo liūdna, kai draugės išduodavo ar pasielgdavo ne taip, kaip tikėjosi. Kita vertus, stebėjau savo vaikų kino percepciją. Pastebėjau, kad joms mažiausiai įdomios scenos, kuriose suaugusieji kažką svarsto. Jauniems žiūrovams įdomu, kai veikia patys vaikai. Norėjome sukurti vaikams įdomų gilaus turinio filmą. Todėl ėmėmės užduoties beveik visą filmo veiksmą paremti vaikų personažais. Žinoma, vaikai ne ant medžių auga, suaugusieji juos prižiūri, aprūpina, puoselėja, bet mūsų siužete suaugusieji labai greitai eliminuojami: vieni neturi laiko, o kiti per stebuklingą audrą dingsta, ir lieka tik keturi vaikai. Mano mėgstamiausiais filmo kadras – keturi vaikai, einantys ketera begalinėje gamtoje. Tai simbolizuoja vidinę kelionę.

Ar šiame filme yra dalis Jūsų asmeninės istorijos?

Mano vaikystė yra šiek tiek iš kito laiko, Leonido Brežnevo laikų, tai buvo absoliutus košmaras... Ką iš to galima pasiimti? Yra filmų apie sunkią vaikystę, bet ar to šiandien reikia? Kiekvienas žmogus patiria savų sunkumų ir šiandien jų yra ne mažiau, nors daugelis vaikų yra „laimingi“, turi visus šiuolaikiškiausius telefonus, savo kambarį ir kt.

Ar „Lobis“ nėra Jūsų projektavimas: norėtumėte gyventi tokioje vaikystėje, jei būtų galimybė į ją sugrįžti?

Nė už ką gyvenime nesutikčiau sugrįžti nei į vaikystę, nei į jaunystę. Dabar yra pats geriausias mano laikas, tik gaila, kad jis sparčiai bėga. Supratau, koks nuostabus yra gyvenimas, bet anksčiau kažkodėl taip negalvodavau. Supratau, kad galėjau dar daugiau nuveikti, bet nevertinau gyvenimo. O dabar jį labai branginu, žinau, kad jo ne tiek jau daug beliko, kiek norėčiau atlikti darbų.

Kaip vyko filmavimas? Kas pagrindinių vaidmenų kūrėjai? Pagal ką juos atrinkote?

Filme senelius vaidina Vladas Bagdonas ir Janina Matekonytė, manau, kad dėl šių aktorių pasirinkimo jokių klausimų nekyla. Labai džiaugiuosi, kad jie sutiko filmuotis, dirbti su jais – vienas malonumas. Kiek sudėtingiau buvo surinkti vaikų tėvelių ansamblį. Už aktorių atranką buvo atsakingas režisierius Albertas Vidžiūnas, kuris turi didelę kūrybos vaikams patirtį. Ieškojome profesionalių aktorių, kurie gebėtų valdyti žanrinę vaidybą, bet nenorėjome kituose filmuose, serialuose matytų aktorių, kurie galėtų nustelbti vaikų kuriamus personažus. Sudėtingiausias buvo darbas su vaikais. Profesionalių aktorių vaikų nėra, jų ieškojome stovyklose, skelbėme konkursą. Galiausiai 2019 m. nufilmavome bandymą, vaikai buvo nuostabūs. Tačiau mums reikėjo skubėti, kad jaunieji aktoriai neišaugtų iš personažų amžiaus. Kaip sakoma, tai buvo mirties ar gyvybės klausimas. 2020 m. rudenėjant, nuslopus pandemijai, išsiruošėme į filmavimą. Prisimenant filmavimą, pirmiausia iškyla ta pakylėta atmosfera, jausmas, kad dirbame labai svarbų darbą. Antras prisiminimas – tai didžiulė atsakomybė, tarsi vairuotum automobilį, kuris lekia milžinišku greičiu, už tavęs veriasi praraja ir reikia spėti pabėgti gyvam. Ruduo šiaip – pavojingas laikas, kai pradėjome, buvo auksinis ruduo, kai baigėme, atėjo lapkritis ir žiema. Paskutinėmis filmavimo dienomis jau dėvėjome kaukes. Tik baigėme filmuoti, ir kitą dieną buvo paskelbtas karantinas. Korona jau kėsinosi į mus, o mes kaip tas dramblys šmurkšt pro adatos skylutę ir pralindome, nes visą laiką galvojome, kad viskas baigsis labai gerai.

Šiame filme labai ryškų vaidmenį suvaidino kitas prodiuseris – a.a. Kęstutis Petrulis. Tai žmogus-legenda, dalyvavęs kuriant per 60 vaidybinių ir dokumentinių filmų – visą Lietuvos kino aukso fondą. Lietuva turėjo kino mokyklą, Petrulis pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje dar jaunystėje su garsiais režisieriais. „Lobiui“ jis atidavė labai daug jėgų, deja, filmo gamybos gyvas būdamas nesulaukė. Nepaisant to, jis atliko labai didelį paruošiamąjį darbą kuriant scenarijų, scenografiją, surado beveik visas filmavimui tinkamas vietas. Filmavome jo krašte – Anykščių apylinkėse, kur jis turėjo sodybą. Jis buvo neeilinis prodiuseris, mokėjo sutelkti žmones, sutramdyti kažkokius kivirčus, konsoliduoti, atrinkti, kas yra svarbiausia. Filmavimo aikštelėje jis laikė ranką ant pulso, duodavo išmintingus sprendimus. Labai gaila, kad jo anksti netekome.

Filmui didelę įtaką padarė dar vienas šio filmo kūrėjas – scenografas Jonas Arčikauskas. Jam esu labai dėkinga už patarimus. Filmo temą įsivaizdavau dekoratyviau, t.y. jei sodyba, tai su rūtų darželiais, su gėlynais – mėlynais, geltonais, raudonais žiedais, su „kvarbatkėlėmis“ ir pan. Jonas pasakė: „Ne, viso to nereikia, jie visa tai turi viduje. Turi būti švaru, tik saulė ir šešėliai, žalia pievelė – ir viskas.“ Aš patikėjau ir visas filmas pasisuko asketizmo linkme. Rizikavau, bet dabar man tai labai patinka, aš tikiu, kad tai įtikins ir žiūrovus. Taip dar labiau atsiskleidžia filmo tema. Tai filmas apie ekologiją, savaiminį gamtos grožį. Gamta filme arti, visa šnibžda, knibžda, čiulba. O varlytės, kurios turi verbalinį kontaktą su vaikais, kaip pagrindinės gamtos atstovės, yra neatsitiktinai pasirinkta metafora, nes varlės – ypatinga biologinė rūšis. Jos pirmosios reaguoja į taršą, kadangi daugiausia kvėpuoja per odą, panašiai kaip žmonių naujagimiai.

Ko kurdami vaidmenis vaikai išmoko? Ar vykstant kūrybiniam procesui pasikeitė jų charakterio bruožai, kažkaip kitaip save pamatė?

Manau, kad vaikams patiko filmuotis. Jie sulaukė daug dėmesio. Keturi vaikai, o šalia – mažiausiai 40 suaugusiųjų, kartais – penkiasdešimt. Kur rasi tokį vaikų darželį ar mokyklą? Mes, 40 suaugusių, dešimt valandų per parą sukomės apie keturis vaikus. Bet mes buvome reiklūs. Ir jie gerai suprato darbą kine. Manau, pasitarnavo ir tai, kad turėjome tuos pačius vaikus, kurie dirbo kino bandymuose. Per kino bandymus buvo tokių pazirzimų „aš jau pavargau“ arba „man šalta“, „aš dabar nenoriu“, o filmuojant tokių padejavimų man neteko girdėti. Bendravome visus metus, jie labai laukė filmavimo, gal todėl ir nesiskundė, nors nebuvo paprasta vėlų rudenį ištverti filmavimą miške.

Kuo Jus praturtino „Lobio“ kūrimo procesas?

Sustiprino mano vaidybinio kino kūrybos troškimą. Visada tuo domėjausi ir siekiau, bet kartais tikėjimas apleisdavo. Tai būdavo ir skausminga, nes pirmą trumpametražį filmą sukūriau 2000 m., kitą, jau pilno metražo – 2013 m., o trečią – dabar, 2021 metais. Dabar vėl tikiu, dirbu ir laukiu savo šanso.

Atsiminimuose apie kai kuriuos režisierius atsiliepiama kaip apie despotus. Ar kiekvienam režisieriui neišvengiamai to reikia, kad kūrybinė grupė jam paklustų, įvykdytų užduotis, ar įmanoma kurti ir be to?

Vienų charakteris yra vienoks, kitų – kitoks. Aš tikiu demokratija net ir kine. Esu despotiška sau, o kitiems, manyčiau, daug atlaidesnė. Stengiuosi neįžengti į kitų kūrėjų „teritorijas“. Yra kitas kelias – jau pasirenkant kūrinį ir bendradarbius, reikia labai gerai atrinkti, su kuo eisi obuoliauti. Jeigu teisingai pasirenki, jeigu visi žiūri ta pačia kryptimi, tada ir despotizmo nelabai reikia, ypač kūryboje vaikams.

Ar XXI amžiaus vaikai dar svajoja ir ieško lobio?

Atsakymą sužinosime, kai filmas pasirodys ekranuose. Specialiose filmo peržiūrose vaikai sakė sutinkantys, kad tai gali įvykti. Kita vertus, mes, suaugusieji, galime savęs paklausti: ar mūsų vaikams kas nors pasakė, ar jie žino, kas yra lobis, kad jį galima rasti? Jeigu jiems niekas to nesakė ir jie apskritai nežino, kas yra lobis, tai jie tada jo ir neieškos. Todėl mes vaikams vėl primename, kad lobis yra.

Labai norėčiau pasidžiaugti, kad filmų vaikams idėja visą laiką sklandė ore ir į galvą atėjo ne tik vienam Arūnui Stoškui. Tuo pat metu ją pasigavo ir Lietuvos kino centras, paskelbė filmo vaikams kino scenarijaus konkursą. Jame dalyvavo ir Renata su „Lobiu“, jos scenarijus buvo labai gerai įvertintas. Tuo metu pradėjo dirbti ir Živilė Gallego su Inesa Kurklietyte, 2020 m. jos užbaigė filmą vaikams. Tais pačiais metais Lietuvos radijo ir televizijos iniciatyva sukurtas televizinis filmas vaikams.

Taigi sugrįžtu prie jūsų klausimo apie XXI a. vaikus. Gal dabartinė vaikų karta lobių neieško ir apie juos nesvajoja, gal yra ir tokių vaikų, kurie nematė drugelio, tad nebežino nei kaip jis atrodo. Taigi, tai yra mūsų atsakomybė. Jaunam žmogui, vaikams per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo sukurta nė vieno filmo, o dabar yra trys. Jeigu neklystu, paskutinis filmas vaikams buvo „Seklio Kalio nuotykiai“, sukurtas televizijai 1976 metais. Todėl šiandien džiaugiuosi ir viliuosi, kad vaikai kurį nors iš trijų filmų galbūt pamatys, praplės savo akiratį, pajaus gamtą. Dabar didžiausias mano troškimas, kad, pandemijai „leidus“, filmas pasiektų kino teatrus, kad ateitų žiūrovai šeimomis, klasėmis, kad pabūtų kartu, padiskutuotų. Mes „Lobį“ kūrėme kino teatrų žiūrovams. Žiūrint per televiziją poveikis bus ne tas pats.

Ar šis filmas bus rodomas visoje Lietuvoje?

Žinoma, „Lobio“ premjera įvyks sausio 31 d., nuo vasario 4 d. bus rodomas visoje Lietuvoje ir tai bus pirmasis lietuviškas filmas, po labai ilgos pertraukos, beveik po pusšimčio metų, pagaliau pakvietęs Lietuvos vaikus į kino teatrą.

Dėkoju Jums už pokalbį.