Nepatogus pasaulis

Šių metų Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje tradiciškai pristatytos ir dvi nacionalinio kino programos, kuriose – dešimt lietuvių režisierių filmų. Nors dalis jų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studentų baigiamieji darbai, sunku juos pavadint studentiškais – dauguma debiutuojančių kūrėjų profesionaliai koncentruoja savo mintis trumpame formate ir geba pasakoti istorijas, aktualias ne tik jiems patiems.

Galbūt tai – tik atsitiktinumas, tačiau ne vieną jaunąjį režisierių domina žmonių susvetimėjimo ir negebėjimo bendrauti gyvai (gal tai – ir karantininės patirties įspaudas?) temos – jų filmų veikėjai net savame pasaulyje nebesijaučia gerai. Luko Kacinausko „Aš buvau Maksas“ (2022) pasakoja apie pirmąjį dviejų virtualiai susipažinusių vaikinų pasimatymą. Didžioji dalis filmo vyksta automobilyje. Ankšta filmo erdvė atsitraukti nuo filmo veikėjų neleidžia ir žiūrovui: pirmo pasimatymo nejaukumas, bandymas pasirodyti geresniam nei esi ir iš nemeilės sau kylantis savidestruktyvus konfliktas turėtų būti atpažįstamas ne vienam. Pirmojo pasimatymo temą tęsia ir Jorūnės Greičiūtės „Viskas gerai“ (2020). Vidutinio amžiaus žmonių pora važiuoja į pirmąjį pasimatymą prie ežero. Greičiūtė, regis, puikiai jaučia pasaulį, kuriame užaugo jos tėvų karta, ir taisykles, pagal kurias jie buvo auklėjami. Filmo veikėjų susikaustymas, baimė pasielgti ne taip, kaip iš jų tikimasi, negebėjimas išsakyti savo jausmus temdo pastebimas abipusių simpatijų užuomazgas. Kartų ir lyčių stereotipais žaidžia ir Klementas Leonas Davidavičius „Pelkėje“ (2021). Režisieriui rūpi (ir jam sekasi tai atskleisti) sužeisto vyro ego psichologija. Vidutinio amžiaus filmo veikėjas nesugeba žodžiais išsakyti puoselėjamų jausmų jaunai nuomininkei – bando viską parodyti, tačiau negrabūs veiksmai tik atitolina merginą, o vyriškio viduje sukelia sumaištį, prasiveržiančią kaip agresija. Justo Ramanausko „Tėtušyje“ (2021) – taip pat susvetimėjimo tema, tik šį kartą vienas kitą pamiršo sesuo ir du broliai. Juos suvedė netikėta tėvo mirtis Kuboje ir sprendžiamas finansinis klausimas, kaip pargabenti jo kūną atgal į Lietuvą. Pačių artimiausių žmonių nutolimas (dažniausiai net neturintis aiškios priežasties) – svarbi tema, tačiau nuotaikingam filmui pritrūksta realaus konflikto – to lūžio taško, po kurio visų trijų vaikų atkurtas ryšys neatrodys pritemptas. Nutolęs jaučiasi ir Vytauto Katkaus „Miegamojo rajono“ (2020) veikėjas. Į gimtąjį rajoną jis sugrįžta tik tam, kad pamatytų, kaip viskas pasikeitė – čia buvęs zoologijos sodas iškraustomas, vietoje jo laukuose bus įrengtas oro uostas. Per nebylius veiksmus ir simboliškus gestus stebime dviejų filmo veikėjų atsisveikinimą – pasikeitė ne tik rajonas, bet ir jie patys. Ir kai kurie dalykai – ir žmonės, ir patirtys – neišvengiamai liks praeityje.

Urtės Sabutytės „Apklausa“ (2021) pelnytai išrinktas geriausiu lietuvių programos filmu. Jame pasakojama apie jauną prokurorę, tiriančią prekybos žmonėmis bylą, į kurią įsipainioję ir jos mokyklos laikų draugai. Trumpame darbo dienos epizode Sabutytė sukoncentruoja daugiasluoksnį tardytojos portretą. Atsidūrusi sudėtingoje situacijoje, ji turi išlikti neutrali tirdama bylą ir apklausdama seną pažįstamą, tačiau už bejausmės funkcijos vykdytojos kaukės slypi žmogus, norintis padėti kitam ar net jaučiantis kaltę dėl vaikystės draugų likimo ir savo susiklosčiusios karjeros.

Išsiskiria Vytauto Pluko ir Domo Petronio „Ieva“ (2021). Tai – nebylus, veikiau patyriminis nei naratyvinis filmas. Ieva – pirmasis dirbtinio intelekto humanoidas, turintis niekuo nesiskirti nuo žmogaus. Prieštaringus jausmus Ieva kelia ne tik filme pasirodantiems žmonėms ir šunims, bet ir žiūrovui. Filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus – ar Ieva gali būti žmogumi?

Gretos Griniūtės „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ (2022) savo spalvomis, muzika ir šeimynišku chaosu kiek primena Balkanų kiną. Iš Londono Velykoms Eglė grįžta kartu su savo anglu vaikinu. Čia juos pasitinka visa spalvinga moteriškoji Eglės šeimos pusė ir įtraukia į šventinį šurmulį. Režisierė stengiasi aprėpti ir emigrantų susvetimėjimo, ir kartų konflikto, ir buitinių šeiminių nesutarimų temas. Penkiolikos minučių filme, skęstančiame spalvų ir dainų jūroje, to atrodo tiesiog per daug.

Režisierius Saulius Baradinskas – talentingas muzikinių klipų kūrėjas. Visgi sudėtingiau tampa, kai veikėjams tenka prabilti patiems. „Techno, mama“ (2021) pasakoja apie jaunuolį Nikitą. Jis gyvena vargingomis sąlygomis, padeda savo daugiavaikei motinai užsidirbti teikiant valymo paslaugas, svajoja išvykti į Berlyną, o pabėgti nuo kasdienybės jam padeda technomuzika. Puikiai parinkęs aktorių tipažus, režisierius nemoka su jais dirbti – motinos vaidmenį atlikusios Neringos Varnelytės rafinuotas tonas neturi nieko bendro su socialiniu sluoksniu, kuriam turėtų priklausyti filmo veikėjai. Regis, režisierius nori kalbėti apie Nikitos destruktyvaus elgesio priežastis, tačiau po padrikų skurdo, muzikos ir buitinių konfliktų vaizdų einantis motinos „nušvitimas“ ir žodžiai apie negebėjimą mylėti neįtikina.

Realistiškesnį socialinio paribio žmonių vaizdą pavyksta sukurti filmo „Paskutinis kartas“ (2022) režisieriui Rinaldui Tomasevičiui. Jo pasakojimo centre – trijų narkomanų istorija. Kūdikio besilaukianti Grėtė gyvena landynėje su vaikinu Tadu ir jų draugu Robiu. Suprasdami savo padėtį jie rengiasi užsirašyti į priklausomybės ligų centrą gydytis, tačiau trijulės jaučiama priklausomybė gerokai stipresnė. Režisieriaus pasakojama istorija nesuteikia vilties, tačiau priklausomybės anatomija čia atkurta juvelyriškai tiksliai. Tomasevičiaus filmo pasaulis, dialogai ir gebėjimas dirbti su aktoriais verčia suabejoti, ar tai, ką matome ekrane – ne dokumentinis kinas.