Mitinio laiko liudijimai

Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (Lietuva, Ukraina, 2021) pasakoja, kaip XX a. pabaigoje lietuviai iškovojo nepriklausomybę ir prisidėjo prie to, kad žlugtų SSRS. Vedliu po šį gana trumpą laiko tarpsnį Loznica pasirinko Vytautą Landsbergį – Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą. Filmo struktūra minimalistiška: Loznica užduoda klausimus profesoriui, šis į juos atsakinėja tiesiai, pakankamai konkrečiai ir neimprovizuodamas. Spėju, klausimai pateikti iš anksto, tad buvo laiko prisiminti ir pasiruošti. Landsbergis filme yra vienintelis istorijos liudininkas, jo žodžiais nesirengiama abejoti, juolab su juo polemizuoti.

Kita filmo struktūros dalis – kadrai, kuriuose užfiksuoti 1988–1991 m. įvykiai. Tai kino kronikoje užfiksuotas Gorbačiovo apsilankymas Lietuvoje, tiesioginių televizijos transliacijų kadrai iš mitingų, suvažiavimų, posėdžių įrašai, daug mėgėjiškų kadrų iš asmeninių archyvų. Kartu tai ir skirtingi požiūriai – vienas, įprastas dokumentiniame kine oficialusis ar oficiozinis nedominuoja ir tai svarbu, nes tiksliai atspindi laiką, kai oficialiosios žiniasklaidos požiūris tapo tik vienu iš daugelio galimų. Tai – filmo stiprybė.

„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ panaudota daug ne kartą matytų kadrų, bet yra ir unikalių, mažai rodytų, kad ir tie, kuriuose lietuviai žymi sieną su Lenkija ar Aukščiausiosios Tarybos gynėjai pro langus laisto „Jedinstvos“ protesto dėl pakeltų maisto produktų kainų dalyvius, ar tie, kuriuose deputatė Nedzinskienė aiškina riaušininkams, kad kainos buvo klaida, ar susirinkimas prokuratūroje, kur Maskvos atstovas praneša, kad Artūras Paulauskas atleistas iš pareigų. Įsimena ir groteskiškas sovietų armijos karinis paradas Vilniuje 1990 m. lapkričio 7 dieną. Sukrečia naktiniai Sausio 13-osios aukų laidojimo Antakalnio kapinėse kadrai. Nesena Lietuvos istorija filme – daugiabriaunė. Ji skatina refleksijas apie mažos tautos situaciją prievartos apsuptyje.

Kartu su dokumentine medžiaga filme atsiranda ir antrasis jo herojus – lietuvių tauta. Ji vieninga, jaučia savo galią, dainuoja, gieda, meldžiasi ir nuolat skanduoja žodį „Lietuva“. Ji pasirengusi gintis ir ginti. Sąjūdžio suvažiavime tauta vienodai audringai ploja suvažiavimą atidariusiam Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui (gaila, bet Loznica ne tik jį atsisakė įvardyti paaiškinančiu titru), komunistų partijos sekretoriui Algirdui Brazauskui, kunigui Vaclovui Aliuliui, ovacijos kyla net paminėjus, jog suvažiavimą sveikina Gorbačiovas. Vis dėlto ne tai filme svarbiausia, nes anksčiau ar vėliau („Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ trunka keturias valandas) gali savo akimis pamatyti tik mituose egzistuojantį laiką, kai tauta tampa istorijos veikėju ir veiksniu. Kai ji išgyvena dvasinį pakilimą. Suvokia savo egzistencijos prasmę ir galią. Galią, kuri pajėgia sugriauti net blogio imperijos SSRS pamatus. Sutikite, būti tos tautos dalimi – fantastiškas ir ne visiems prieinamas patyrimas. Jo negalima imituoti ar sukurti virtualiais būdais. Jo neatkurs net genialiausia Holivudo masuotė. Tai turi vykti čia ir dabar. Loznica mėgsta kadrus, kuriuose matyti didelės žmonių masės, nesvarbu, ar tai būtų Stalino laidotuvės, ar pasipriešinimo 1991-ųjų kagėbistų pučui vaizdai tuometiniame Leningrade, ar lietuviška dainuojanti revoliucija.

„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ rodo įvykius, kurie tapo ne vieno lietuvio asmeninės biografijos dalimi. Atsiprašau, bet mano taip pat, nes dalyvavau daugumoje filme rodomų renginių. Milžiniškame mitinge – 1988 m. rugpjūčio 23-iosios minėjime Vingio parke, kurio vaizdais prasideda filmas. Kaip ir daugybė žmonių, net gatvėse ar troleibusuose prie ausų glaudusių tranzistorius, klausiausi Maskvoje vykstančio liaudies deputatų suvažiavimo posėdžių. Kiekvienąkart pravažiuodama pro tą gatvės atkarpą, kurioje susikibau rankomis su kitais Baltijos kelio dalyviais, prisimenu, kad stovėjau būtent čia. Dalyvavau steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, mitinge Katedros aikštėje, kai Vilniuje lankėsi Michailas Gorbačiovas. 1991-ųjų sausio pradžioje kelis vakarus stovėjau priešais Aukščiausiosios Tarybos rūmus, o paskui – ilgoje eilėje prie Sporto rūmų, kur buvo pašarvoti žuvusieji Sausio 13-ąją. Prisimenu tą kelerius metus trukusią euforiją, kuri prasidėjo 1988 m. birželio 3 d. steigiamajame Sąjūdžio susirinkime Mokslų akademijos salėje ir kurios viršūne tapo Kovo 11-osios Aukščiausiosios Tarybos posėdis, paskelbęs nepriklausomybę. Manau, kad prie televizorių jo laukė didžioji Lietuvos dalis.

Gal todėl, kad prisiminimai vis dar gyvi ir jų neišstūmė ne kartą matyti ir chrestomatiniais tapę kadrai, buvo įdomu, kaip tai, kas vyko Lietuvoje, parodys režisierius, kurio filmuose archyviniai kadrai dažnai įgyja kitas prasmes ir kitą skambesį. Spėliojau, ar filmas privers kitaip pamatyti išgyventą laiką arba net save? „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pamačiau ir pažįstamų, kurių jau nebėra gyvų, ir pirmuosius Sąjūdžio šauklius, vėliau tapusius privilegijuotais signatarais ir pasikeitusius neatpažįstamai. Buvo smalsu, kaip tas vieningas tautos pakilimas atrodys Loznicai – žmogui „iš šalies“, o tada dar ir dvidešimtmečiui, ir kaip jį dabar aiškina žmogus, kurį tautos pakilimo banga iškėlė į istorijos aukštumas.

„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pasakojimas primena žodžių derinį, su kuriuo susidūrė ne vienas sovietmečio studentas, privalomai skaitęs marksizmo klasikus. Mėgstama seminarų, straipsnių ir mokslo darbų tema „asmenybė ir revoliucija“ filme netikėtai įgyja naujų prasmių ir atspalvių. Landsbergis archyviniuose kadruose pirmąkart pasirodo mitingo Vingio parke epizode, kai supamas žmonių masių stovi atskirai nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ant pakylos. Smulkus, neišvaizdus žmogus – lyg tradicinis sovietinių filmų inteligentas, kurį masiniame kine reprezentavo Aleksandro Demjanenkos suvaidintas Šurikas. Tad lengvai galima nujausti, kaip suvažiavimo dalyviai Maskvoje, išgirdę profesoriaus titulą, priėmė delegato iš Lietuvos pasirodymą tribūnoje ir kokia netikėta buvo jo kalba apie slaptuosius Ribbentropo ir Molotovo protokolus.

Loznica ir pats Landsbergis nebando griauti tradicinio profesoriaus įvaizdžio. Kitaip nei „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ kadruose pasirodantis Gorbačiovas, filme jis su niekuo gyvai nediskutuoja, nepolemizuoja, dažniausiai sako kalbas – Maskvos Kremliaus suvažiavimų, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, JT rūmuose, ant Nacionalinės bibliotekos laiptų. Regis, jis nedalyvauja net Sąjūdžio suvažiavimo diskusijose, kurių viena filme tiksliai perteikia Sąjūdžio vidinio konflikto dvasią ir svarbiausią klausimą, kurio esmė: ar iškart atskleisti kortas ir siekti nepriklausomybės, ar maskuotis „perestroikos“ lozungais, siekiant to paties tikslo. Turiu galvoje po provokuojančio Rolando Paulausko pasisakymo suvažiavimo užkulisiuose užfiksuotą Kauno ir Vilniaus Sąjūdžio grupių atstovų susikirtimą. Žiūrėdama šį iškalbingą filmo fragmentą pagalvojau, kad iki šiol laimi kokčiai primityvus kaunietiškas patriotizmo diskursas ir sulėkštintas nesenos istorijos suvokimas.

Landsbergis kalba apie save, jis neprisimena nei Sąjūdžio bendraminčių ar bendradarbių, nepasako nė vieno šiltesnio žodžio apie komisijai, kuri pripažino slaptuosius protokolus egzistavus, vadovavusį Aleksandrą Jakovlevą. Filmui įpusėjus pradeda stigti gilesnių profesoriaus apibendrinimų ir autorefleksijos. Kartais jis įprastai kikena, bet, ko gero, pagyvėja tik tada, kai kalba apie nekenčiamus profesorę Kazimierą Prunskienę ir Michailą Gorbačiovą. Būtent tada jo kalbos pradeda įgyti sąmokslo teorijų prieskonį. Kita vertus, trisdešimt metų – istorijai tik akimirka, o tikroji Sąjūdžio ir jo kūrėjų istorija dar neparašyta, daug jo atsiradimo liudininkų nebėra gyvų, dalis iniciatorių pasuko keistais keliais. Gal todėl taip ir liko nepaklausta, kas pagrindinį filmo veikėją atvedė į Sąjūdį, kas sugalvojo Baltijos kelią, kokios diskusijos vykdavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės viduje. Trumpai tariant, liko daug temų kitų filmų kūrėjams.

Visai atsitiktinai prieš Loznicos premjerą pamačiau Vitalijaus Manskio kino portretą „Gorbačiovas. Rojus“ („Gorbačiov. Rai“, Latvija, Čekija, 2020) ir žiūrėdama „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ keliskart save pagavau, kad nesąmoningai lyginu abiejų filmų herojus. Visiškai paliegęs, taurelę išlenkęs ar ukrainietiškai dainuojantis ir su meile vis Raisą Maksimovną minintis Gorbačiovas nenori prisiminti skausmingų Sausio 13-osios įvykių. Bet, kitaip nei Landsbergis, kuris filmo pabaigoje gal net kiek koketuodamas deklaruoja nenorėjęs būti politiku, Gorbačiovas tiki savo veiksmų prasme ir nekyla jokios abejonės, kad jis – vis dar gyvas didžiosios istorijos veikėjas. Net ir suvokdama, kad SSRS žlugimas buvo neišvengiamas, pagalvojau: kiek dar būtų reikėję laukti, jei ne Gorbačiovo paskelbta „perestroika“? Kur dabar būtume visi ir kas dabar būtų Mr. Landsbergis? Gal todėl pasakotojas Landsbergis filme kartais atrodo lyg atsitiktinis didvyris – žmogus, kurį paradoksus mėgstanti istorija pati išstūmė į kovų areną. Manau, kad prie tokio įspūdžio prisidėjo ir Loznica, kurio kūryboje būtų sunku rasti psichologiškai tikslius ir gilius portretus, kurio gal ir nedomina atskiras žmogus ar jo drama, bet labiau – istorijos personažas, ir kuris mąsto labiau istorinių masių kategorijomis. Žinoma, tai suinteresuotos įvykių liudininkės įspūdis. Bet norėčiau pamatyti filmą žmogaus, kuris apie Lietuvą sužinojo tik iš „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, arba to, kuriam 1991-ieji jau gili senovė, o profesorius – iš jos į dabartį atklydęs žmogus, akimis. Gaila, kad nepavyks to padaryti.