Iš „Scanoramos“ dienoraščio
„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Šių metų „Scanoramos“ lietuviškoje programoje pristatyti du ilgametražiai dokumentiniai filmai – „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Lietuva, 2022) ir „Dažnių žvejyba“ (rež. Vytautas Tinteris, Lietuva, 2022). Tai dviejų menininkų portretai. Kaip ir patys režisieriai, jų filmų herojai priklauso skirtingoms kartoms ir yra pasirinkę skirtingas kūrybos sritis. Tačiau juos vienija tai, kad abu supantį pasaulį suvokia per jusles: vienas akimis stebi pasaulį ir „sustabdo“ kitų nespėtas pamatyti akimirkas, kitas aplinkos nebegali atsieti nuo ją įprasminančio garso. Ir abu noriai tuo dalinasi su kitais.
Krėsle prie televizoriaus
Regis, LRT didžiuojasi, kad tiesiogiai transliuoja labiausiai istorijoje korumpuotą futbolo čempionatą, bet juk mes mokame užsimerkti, kai kažko labai norisi. Vis dėlto nemanau, kad savotiška kompensacija smerkiantiems LRT konformizmą gali tapti Mounios Meddour filmas „Papiša“ (LRT Plius, gruodžio 1 d. 23.03), vaizdžiai paaiškinantis musulmoniškų šalių papročius ir tradicijas.
Nauji filmai – „Rūpintojėlis“
Akivaizdu, kad Lietuvos kine atsiranda vis daugiau norinčių ir ambicijų turinčių kurti pramoginį, žanrinį kiną. Nors akivaizdu ir tai, kad kūrėjams jį sunku prisijaukinti. Jono Banio ir Emilio Vėlyvio tandemas vis neišvengia supaprastinimų ir tradicinio „diediško“ požiūrio bei humoro jausmo. Bruno Samperis ir Kristina Buožytė siekia kurti filosofinį žanrinį kiną, bet, deja, nepavyksta nei su filosofija, nei su žanru. Matome padriką reginį, kurio kūrėjai grožisi patys savimi.
Martinui Scorsese – 80 metų
Jubiliejaus proga kolegos atskleidė, ką jiems reiškia Martino Scorsese kūryba, ir nurodė mėgstamiausius režisieriaus filmus.
Nauji filmai – „Vakarų fronte nieko naujo“
Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus savo kailiu patyręs vokiečių rašytojas Erichas Maria Remarque’as 1929 m. išleistame savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašė tik ką mokyklą baigusio Paulo Boimerio ir jo draugų patirtis kare. Knyga, kalbanti apie žmogiškumą režimo sąlygomis, skaitytojus patraukė deheroizuotu karo vaizdavimu, nuoširdžiais veikėjų portretais. Sukurtos dvi ekranizacijos: Lewiso Milestone’o, kuri 1930 m. pelnė „Oskarą“ už geriausią filmą ir yra laikoma karinės dramos etalonu, ir 1979-ųjų Delberto Manno, skirta televizijai.
Agnieszka Smoczyńska apie filmą „Tyliosios dvynės“
Agnieszka Smoczyńska – viena talentingiausių lenkų jaunosios kartos režisierių. „Scanorama“ rodo trečiąjį jos ilgo metražo vaidybinį filmą „Tyliosios dvynės“ („The Silent Twins“, 2022), kurio premjera įvyko pavasarį Kanuose. Rudenį Gdynėje, Lenkų filmų festivalyje, „Tyliosios dvynės“ pelnė „Auksinius liūtus“. Lietuvoje rodyti ir daug apdovanojimų pelnę Smoczyńskos filmai „Šokių aikštelės dukterys“ (2015) bei „Fuga“ (2018). Pateikiame režisierės interviu lenkų žiniasklaidai fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Meksikietis Michelis Franco – madingas režisierius. Jį vadina Luiso Buñuelio paveldėtoju, jo filmai pelno svarbiausių festivalių prizus. Ne išimtis ir 2020-aisiais Venecijoje apdovanota „Nauja tvarka“ (LRT Plius, 24 d. 23 val.). Tai antiutopija, bet paremta kruvina Lotynų Amerikos karinių chuntų istorija. Filmas prasideda turtingų ir galingų Meksiko šeimų įpėdinių vestuvėmis ir baigiasi visiška katastrofa. Iš pradžių vestuvininkus užpuola pinigų ir kraujo ištroškę vargšai, tapę nusikaltėliais ir teroristais, vėliau savo kruvinas fantazijas įgyvendina maištininkus naikinanti karinė chunta.
Nauji filmai – „Seksas – kamera – galia“
Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalio programoje buvo galima pamatyti Ninos Menkes dokumentinį filmą „Seksas – kamera – galia“ („Brainwashed: Sex, Camera, Power“, JAV, 2022), kuriame režisierė meta kaltinimą susiformavusios kino gramatikos sekėjams ir dekonstruoja garsius filmus. Menkes kritikuoja patriarchalinę kino sistemą ir atskleidžia įsisenėjusią lyčių nelygybės problemą. Nors kodėl festivalio organizatoriai sex išvertė kaip „seksą“, o ne „lytį“, lieka didelis klausimas.
Dolly de Leon apie „Liūdesio trikampį“
Rubeno Östlundo satyra „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija, Turkija, Graikija, 2022) sulaukė išsiskiriančių nuomonių. Nebijantis pašiepti bei kritikuoti žmonių elgesį ir parodyti šių laikų absurdiškumą režisierius jau dukart tapo „Auksinės palmės šakelės“ laureatu. Rubeno Östlundo filmuose aktoriai gauna nemenkas užduotis ir progą sužibėti. Filipiniečių aktorė Dolly de Leon portale „Filmhounds“ pasidalijo savo įspūdžiais apie filmavimus ir darbą su Östlundu. Aktorė sukūrė Abigailės, kuri iš valytojos tampa valdinga lydere, vaidmenį.