Kinas
Šių metų „Scanoramos“ lietuviškoje programoje pristatyti du ilgametražiai dokumentiniai filmai – „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Lietuva, 2022) ir „Dažnių žvejyba“ (rež. Vytautas Tinteris, Lietuva, 2022). Tai dviejų menininkų portretai. Kaip ir patys režisieriai, jų filmų herojai priklauso skirtingoms kartoms ir yra pasirinkę skirtingas kūrybos sritis. Tačiau juos vienija tai, kad abu supantį pasaulį suvokia per jusles: vienas akimis stebi pasaulį ir „sustabdo“ kitų nespėtas pamatyti akimirkas, kitas aplinkos nebegali atsieti nuo ją įprasminančio garso. Ir abu noriai tuo dalinasi su kitais.
Veikiausiai nebūtų klaida Antaną Sutkų pavadinti vienu žymiausių Lietuvos fotografų – bent kelias jo nuotraukas yra matę net ir tie, kurie nežino menininko pavardės. Savo filme režisierius Vytautas V. Landsbergis stebi šio fotografo dabartį. Nėra archyvinių kadrų, tik senos Sutkaus nuotraukos. Net ir minties ekskursų į praeitį čia mažai. Gal net per mažai, jei galvosime ne apie iliustratyvią fotografo biografiją, bet apie jo kūrybą ir jos kontekstus. Skurdžiai užsimenama apie santykius su Maskva ir fotografo derybas su sąžine ar apie vienas žymiausių nuotraukų (pvz., aklą pionierių), kurioms daugeliui metų buvo lemta nugulti kažkur stalčių gilumoje.
Filme matomas fotografo kūnas dabar jau paženklintas senatvės ir negalios, siela – sielvarto dėl praeities ir patirtų netekčių. Toji apsunkinta menininko būtis, pats natūralus kūniškumas, kurio ir savo fotografijoje nevengė Sutkus, žinoma, svarbūs, ir filme jie turi savo vietą. Atsvara jiems tampa gerokai šviesesni kadrai, kuriuose – Sutkaus kasdienybė mylinčios žmonos Rimos ir augintinių apsuptyje, susitikimai su senais draugais ar kelionė per Nidos kopas kartu su fotografijos subtilybių besimokančiais paaugliais. Scenos su pastaraisiais filme atrodo vienos svarbiausių jau vien dėl to, kad per jas atskleidžiama dar nematyta Sutkaus asmenybės pusė. Stebint nuoširdų Sutkaus bendravimą su moksleiviais nesunku suprasti, kodėl jie fotografui simpatizuoja, – ne vien dėl jo pasiekimų profesinėje srityje (kaip neišvengiamai nutinka su leidyklų atstovu, renkančiu nuotraukas dar vienam fotografijų albumui). Sutkus tampa tikru mokytoju – pagiriančiu, nekritikuojančiu – ir noriai leidžiasi į naujų kadrų paieškas, pabūdamas smalsiai pro objektyvą žvelgiančių moksleivių modeliu.
Pats Sutkus, žinoma, nestokoja charizmos, kuri pavergia. Nuotraukos – puikios, dinamiškos, tarsi greit pavirstų judančiu vaizdu, ir slepiančios ne vieną istoriją. Lengva pasiduoti menininko ir jo meno kerams. Tačiau to neužtenka. Filmas, kaip ir siūlo jo pavadinimas, yra scenų iš fotografo gyvenimo rinkinys: fotografas bendrauja su žmona, draugais, leidėjais, fotografas vyksta į savo parodos atidarymą Vokietijoje, fotografas dalinasi mintimis. Sudėjus viską kita tvarka ar ką nors išmetus pasakojimo prasmė liktų nepakitusi. Tai savo ruožtu sako, kad filmui labiausiai pritrūko režisieriaus rankos – tokios, kuri, turėdama surinktą medžiagą, būtų buvusi pajėgi sudėti vientisą naratyvinę struktūrą. Ar gal tiesiog režisieriaus pastangų įžengti į Sutkaus pasaulį be išankstinių nuostatų ir vilčių, kad jis papasakos vieną ar kitą istoriją (kaip nutiko su ta apie mirusį sūnų), ir žinoti, kada geriausia tyliai paspausti kameros mygtuką ir leisti vykti dokumentikos stebuklui.
Panašia liga, deja, suserga ir „Dažnių žvejyba“. Režisieriaus Tinterio akį (ir ausį) patraukia menininkas, muzikantas, garso režisierius Audrius Šimkūnas, jau 20 metų užsiimantis aplinkos garsų įrašymu ir muzikos kūrimu. Režisierius puikiai vedžioja žiūrovą po Šimkūno iš garsų sudarytą pasaulį – ir tam užtenka tylaus stebėtojo vaidmens. Arba tiesiog vaizdo ir garso, kurių filme tikrai netrūksta. Sunku nesižavėti tuo, su kokiu užsidegimu filmo herojus pasakoja apie dažnius, sklindančius iš kiekvieno objekto, kaip šie garsai persidengia ir kuria naujus sluoksnius. Ir su kokiu entuziazmu jis veda ekskursijas dažnių žvejyba miesto gatvėse susidomėjusiems miestiečiams. Kaip „prakalbina“ netikėčiausius objektus – nuo tvoros iki cisternos, kurioje suūžia ištisas fabrikas, kaip pažadina dar negirdėtus garsus ir kiekvienam ekskursijos dalyviui suteikia naujų juos supančios erdvės pojūčių. Neabejoju, kad tuo „užkabina“ ir žiūrovą: po filmo tikrai ne vienas pabandys savo pasaulį iš naujo išvysti per jį supančius garsus.
Tačiau atrodo, kad režisieriui to neužtenka, jis nori aprėpti daugiau ir siekti giliau – o tai kartais nuveda tiesiai į seklumas. Taip filmui baigiantis atsiranda disonuojančios scenos, rodančios Šimkūno darbą miesto kultūros centre, o iš už kadro vis pasigirsta vienas už kitą banalesni klausimai, pavyzdžiui, kokio garso labiausiai bijo filmo herojus ar ką jam reiškia tamsa.
