Vaidyba kaip išsilaisvinimas

Rubeno Östlundo satyra „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija, Turkija, Graikija, 2022) sulaukė išsiskiriančių nuomonių. Nebijantis pašiepti bei kritikuoti žmonių elgesį ir parodyti šių laikų absurdiškumą režisierius jau dukart tapo „Auksinės palmės šakelės“ laureatu. Rubeno Östlundo filmuose aktoriai gauna nemenkas užduotis ir progą sužibėti. Filipiniečių aktorė Dolly de Leon portale „Filmhounds“ pasidalijo savo įspūdžiais apie filmavimus ir darbą su Östlundu. Aktorė sukūrė Abigailės, kuri iš valytojos tampa valdinga lydere, vaidmenį.

Kaip pasirinkote aktorystę? Kokia buvo jūsų kelionė?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mokiausi ketvirtoje klasėje ir mokytojas mus paragino sukurti etiudą. Turėjome vaidinti brolius ir seseris, kurių mama mirė. Iš tikrųjų buvo labai liūdna, visi verkėme – pajutau tą kančią, praradimą. Tai išlaisvino, nes mūsų namuose nebuvo galima verkti. Mama neleido mums rodyti emocijų.

Taigi, įstojau į dramos ir šokių būrelį, o pirmąjį darbą reklamose gavau mokydamasi vidurinėje. Po to studijavau teatro meną universitete. Mano tikroji meilė – teatras, bet dirbau ir televizijoje. „Liūdesio trikampis“ – pirmas tarptautinis projektas, kuriame teko dirbti.

Kaip vyko „Liūdesio trikampio“ aktorių atranka?

Filipinų kino industrija labai maža. Vienas aktorių atrankos režisierius susisiekė su filipiniečių aktoriumi, o šis su manimi. Tačiau iš pradžių dvejojau, nes man tiesiog nesiseka per atrankas. Esu tai girdėjusi ir iš vietinio režisieriaus. Vis dėlto nuėjau į „Liūdesio trikampio“ atranką, bet ėjau negalvodama, kad gausiu vaidmenį. Ir, manau, dėl to, kad buvau tokia atsipalaidavusi, vaidmenį gavau.

Kaip manote, kodėl Östlundas pasirinko Filipinus?

Rubenas buvo susidūręs su filipiniečių darbuotojais Švedijoje ir girdėjo daug istorijų. Kaip režisierius ir scenaristas, jis daug įkvėpimo semiasi iš tikrovės. Manau, dėl to nusprendė, kad Abigailę turėtų vaidinti filipinietė.

Filipiniečiai išsisklaidę po visą pasaulį: paliekame savo šeimas vien tam, kad galėtume užsidirbti. Pavyzdžiui, Londone, jei esate aktorius, taip pat galite dirbti ir padavėju, taip tikriausiai išgyvensite. Filipinuose to nepakaktų. Taigi, ilgainiui išvykti tampa vienintele galimybe.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie pačius filmavimus?

Buvo tikrai smagu. Dirbau su itin talentingais aktoriais. Kaip komanda buvome labai įvairūs – vokiečiai, švedai, britai, rytų europiečiai, filipiniečiai... Visi su skirtingomis patirtimis, dalijomės istorijomis apie aktorystę savo šalyse. Jaučiausi taip, lyg būčiau su panašiai mąstančiais žmonėmis, kurie dalijasi ta pačia aistra vaidybai, visi stengėsi Rubenui atiduoti viską, ką gali.

Atrodo, kad tarp aktorių atsirado labai natūrali chemija.

Taip, santykiai už kadro atsispindėjo ir filmavimo aikštelėje. To neįmanoma suklastoti. Žiūrovai tai pamatys.

Kanuose „Liūdesio trikampis“ laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Ką jums tai reiškia?

Man tai labai svarbu. Daugiau nei trisdešimt metų dirbu Filipinuose kaip laisvai samdoma aktorė be vadybininko ar agento. Būti pripažintiems Kanuose – tarsi atlygis, dėl kurio dirbau visus tuos metus.

Ar ateityje norėtumėte tęsti darbą su Östlundu?

Jis linkęs dirbti vis su naujais aktoriais, todėl, deja, nežinau, ar pavyks. Jei būtų galima, žinoma, norėčiau. Man patinka jo stilius ir darbo procesas. Jis labai bendradarbiaujantis. Klauso savo aktorių, ir tai yra labai svarbu. Nemėgstu dirbti su kūrėjais, kurie diktuoja. Tai slopina kūrybinį procesą. Rubenas kitoks, jis laukia pasiūlymų ir pakeitimų; jam rūpi, ar jaučiamės gerai kaip aktoriai. Filmavimo aikštelėje daug juokėmės.

Kiek savęs atradote Abigailėje?

Tiesą sakant, aš ir Abigailė turime mažai ką bendro. Vienintelis bendras mūsų bruožas yra tas, kad su mumis geriau nesipykti. Galbūt nesu tokia kieta kaip Abigailė, bet jei kas nors ant manęs „važiuoja“, tikrai galiu įkąsti. Be to, Abigailė – tikra karjeristė. Ji labai greitai tampa lydere. Nemanau, kad aš galėčiau taip greitai susiorientuoti. Tad kurti tokį personažą – tarsi terapija.

Parengė Gina Kimantaitė