Kinas
Akivaizdu, kad Lietuvos kine atsiranda vis daugiau norinčių ir ambicijų turinčių kurti pramoginį, žanrinį kiną. Nors akivaizdu ir tai, kad kūrėjams jį sunku prisijaukinti. Jono Banio ir Emilio Vėlyvio tandemas vis neišvengia supaprastinimų ir tradicinio „diediško“ požiūrio bei humoro jausmo. Bruno Samperis ir Kristina Buožytė siekia kurti filosofinį žanrinį kiną, bet, deja, nepavyksta nei su filosofija, nei su žanru. Matome padriką reginį, kurio kūrėjai grožisi patys savimi.
Štai Jonas Trukanas bandė sukurti slasher’io parodiją, kurios sėkme taip pat nepavadinsi. „Rūpintojėlis“ (Lietuva, 2022) nepasirodė juokingas ne tik man, bet ir vadinamajai Z kartai, penktadienio vakarą filmą žiūrėjusiai apypilnėje „Multikino“ salėje, – buvo prunkščiama vos iš kelių scenų. O filme formuluojama potekstė apie visišką nevykėlį, kitų akyse tapusį herojumi, neištempia gana neįdomaus pusantros valandos reginio.
„Rūpintojėlio“ siužetas itin paprastas: mokyklą baigę bendraklasiai vyksta atšvęsti išleistuvių į atokią sodybą, kurioje randa paslaptingas rūpintojėlių skulptūras. Apsvaigęs jaunimas, žinoma, pradeda jas visaip darkyti ir dėl to sulaukia Mariaus Repšio bepročio atpildo.
Trukanui galima atleisti daug ką: Inetos Stasiulytės improvizaciją filmo pradžioje (išties gaila charizmatiškos aktorės, kurią komercinio kino kūrėjai „nudrožė“ ir pavertė štampu); kaip kaladėles dėliojamus siaubo kino elementus – garso takelis, kameros rakursai, veiksmo vieta ir t.t.; brechtišką aktorių vaidybą; rinkodarą – filme pasirodo įvairiausio plauko garsenybės, socialinių tinklų žvaigždutės. Kad neišnaudojo provincijos kaip dviprasmiško simbolio – jos romantizavimas vs šiurpesnė už siaubo filmus tikrovė – ir į filmą atsinešė pasiskolintą kitos kultūros monstrą (tik odinę kaukę pakeitė medinė).
Tai galima nurašyti debiutui ar žanro schematiškumui, nors šiuolaikiniame kine žanras tikrai nėra kažkokia sustabarėjusi kategorija ar trafaretas, ypač siaubo, kuris, kaip teigia vienas kolega, šiuo metu yra įdomiausias. Tačiau vos įsibėgėjus „Rūpintojėliui“ pasidaro baisiai nuobodu ir pradedi galvoje sukti variantus, kaip buvo galima apžaisti klišes ir šimtus kartų matytas skerdynes...
Neatrodo, kad Trukanas ir scenaristas Titas Laucius turėjo ar norėjo pasakyti kažką svarbaus: nei apie pasaulį, kuriame gyvename, nei apie žanrą. Gal tik „pabajeriuoti“ ir pasišaipyti iš nacionalinio kino tradicijos ar apskritai kultūros, juk ne veltui rūpintojėliai – tikra nacionalinės kultūros emblema – su tokiu malonumu filme kapojami, deginami ir t.t.
Galiausiai filmo pagrindinis veikėjas Marius (Šarūnas Rapolas Meliešius) – labai neįdomus personažas, rodomas tiesiog kaip nevykėlis ir bailys, kurio visi nemėgsta, net tėvams jis nelabai rūpi. Juk buvo galima personažui suteikti nors vieną kitą atspalvį, kad jį būtų bent kiek įdomu stebėti. Apskritai filme brėžiama drąsių bendraklasių ir bailaus Mariaus linija – atsiprašau, labai jau primityvi.
Tad nežinau, ko pritrūko filmo kūrėjams: ambicijų ar pastangų? Suprantama, visi pernakt netaps Jordanais Peele’ais, kad ir kaip norėtų, bet juk būtų galima bent pabandyti suformuluoti kokią originalesnę mintį. O gal pirmiau vertėtų suvokti savo kultūrą ir atsispirti nuo jos, o ne traktuoti ją tik kaip dekoratyvų ornamentą?
