Mane domina moterys, kurios yra prieš

Agnieszka Smoczyńska – viena talentingiausių lenkų jaunosios kartos režisierių. „Scanorama“ rodo trečiąjį jos ilgo metražo vaidybinį filmą „Tyliosios dvynės“ („The Silent Twins“, 2022), kurio premjera įvyko pavasarį Kanuose. Rudenį Gdynėje, Lenkų filmų festivalyje, „Tyliosios dvynės“ pelnė „Auksinius liūtus“. Lietuvoje rodyti ir daug apdovanojimų pelnę Smoczyńskos filmai „Šokių aikštelės dukterys“ (2015) bei „Fuga“ (2018). Pateikiame režisierės interviu lenkų žiniasklaidai fragmentus.

Jūsų filmų herojės – maištaujančios moterys, nepriimančios kultūros joms primetamų vaidmenų.

Siekiu pasakoti apie moteris, kurios nenori susitaikyti su atskirtimi, maištauja prieš tai ir kovoja už savo teises. Stengiuosi, kad mano herojės būtų nevienprasmės, kad jų protestas prieš pasaulį vyktų daugeliu lygmenų.

Tokios ir naujausio filmo „Tyliosios dvynės“ herojės – juodaodės dvynės, kurios kalbasi tik tarpusavyje, atsiskiria nuo išorinio pasaulio savo kambaryje. Tai tikra istorija, atsitikusi Velse. Kodėl filmo temos ieškojote ten?

Gavau scenarijų iš jo autorės – amerikiečių rašytojos ir scenaristės Andreos Seigel. Ji daug metų domėjosi seserų June ir Jennifer Gibbons istorija. Kai įsigijo anglų žurnalistės Marjorie Wallace knygos „Tyliosios dvynės“ teises ir parašė scenarijų, pradėjo ieškoti režisieriaus ar režisierės. Kažkas jai papasakojo apie „Šokių aikštelės dukteris“ – filmas tada pasirodė JAV kino teatruose. Andrea pasižiūrėjo filmą ir parašė man mesendžeryje. Rašė, kad turi scenarijų, jo pagrindas – tikra dviejų juodaodžių dvynių, kurios liovėsi kalbėtis su kitais žmonėmis ir pradėjo elgtis visiškai sinchroniškai, padeginėjo namus ir dešimt metų praleido psichiatrijos ligoninėje, istorija. Ir kad ieško režisieriaus, kuris mokėtų sujungti juodąjį humorą ir melancholiją, o kai pasižiūrėjo „Šokių aikštelės dukteris“, yra įsitikinusi, kad tai būtent aš. Parašė man naktį, o aš, nors niekad to nedarau, iškart atsakiau, kad perskaitysiu baigusi filmuoti – tada kūriau „Fugą“, – ir atsakysiu. Perskaičiau ir žinojau, kad noriu papasakoti tą istoriją, nes ji viena labiausiai jaudinančių, kokias skaičiau gyvenime.

Bet scenarijus iš pradžių buvo apie Wallace ir į dvynes buvo žiūrima iš šalies. Jūs tai pakeitėte.

Scenarijus prasidėjo tuo, kad reportažo autorė važiuoja į Haverfordvestą pasikalbėti su seserų Gibbons tėvais, o paskui prasideda jos žurnalistinis tyrimas. Bet man jis prasidėjo 17 puslapyje, kai atsiranda June ir Jennifer, kurios žaidžia mėgėjišką radiją. Tai filmo pradžios scena, kurioje dvi keistai atrodančios mergaitės rodo savo turtingą pasaulį ir neįtikėtiną humoro jausmą. Nuo to momento ir norėjau jas pristatyti žiūrovams. Įtikinti Andreą šiek tiek užtruko, bet pavyko. „Tyliosios dvynės“ tapo filmu apie menininkes, seseris Gibbons, nerealias, kartais juokingas, kartais baisias.

Gdynės festivalyje atsiimdama „Auksinius liūtus“ sakėte besidžiaugianti, kad filmas apie atskirtį gavo apdovanojimą Lenkijoje. Kokią atskirtį turėjote omenyje?

Ji egzistuoja įvairiais lygmenimis – fiziniu, simboliniu, lyties, rasės. Mano herojės augo Haverfordveste – tada viename pačių rasistiškiausių Velso miestų. Kai pradėjo mokytis, skaudžiai pajuto, kad vaikai jas suvokia kaip simbolinį „kitą“, nes buvo juodaodės, kilusios iš Barbadoso, turėjo tarties ydą ir angliškai kalbėjo su Barbadoso akcentu, todėl buvo sunku jas suprasti. Jos buvo identiškos dvynės, visur ir visada kartu, net vaikščiojo ir kvėpavo vienu ritmu. Tarsi būtų vienas kūnas, sujungtas nematomu siūlu. Bendraamžiai ir mokytojai jų nesuprato. Mokiniai pradėjo jas persekioti, tad jos nusprendė nutilti, gindamosi nuo išorinio pasaulio. Susitarė, kad atsilieps tik viena kitai, kalbėsis, kai niekas jų nematys. Tai buvo ir jų maištas prieš kolonizatoriaus kalbą. Tad jų tylėjimas daugiaprasmis. Įdomu, kad pirmoji knyga, kurią jos nusipirko, buvo apie pokalbio meną, kartu ir apie komunikavimą su kitais. Jos pradėjo rašyti eiles, apsakymus, knygas, bandė tai publikuoti. Toks buvo jų bendravimo su išoriniu pasauliu būdas.

Kodėl svarbu, kad Lenkijoje laimėjo filmas apie atskirtį?

Tai filmas apie dvi juodaodes imigrantes. Prie mūsų sienos taip pat yra juodaodžių imigrantų, kurių neįsileidžiame, kurie miršta miške. Tik dėl odos spalvos ir kilmės.

Bet vieną sieną atvėrėme plačiai...

...ir atplaukė žmonių upė, ir atvėrėme jiems namus. Bet prie kitos pastatyta metalinė siena ir žmonių iš už jos nepriimame, sakydami, kad tai Baltarusijos ir Putino provokacija. Proporcijos visiškai kitos, tai ne milijonai ir net ne tūkstančiai, bet tų žmonių oda kitos spalvos. Ir tai siaubinga, leidžiame, kad žmonės mirtų miške. Man atrodo, kad šalyje, kurioje valdantieji atskiria „kitus“ (juk pas mus atsirado „nuo LGBT laisvos erdvės“), nori spręsti jų likimus ir atskiria juos nuo visuomenės, mano filmo įvertinimas yra svarbus.

Atskirtį jūsų filme galime tik numanyti, nes ekrane pasineriame į vidinį herojų pasaulį.

Nenorėjau tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Man labiau rūpėjo parodyti išskirtinį seserų ryšį. Todėl jų aplinkoje, išskyrus jas ir šeimą, visi baltaodžiai. Tačiau sisteminis rasizmas yra žodžiuose ir įvykiuose. Kai mokyklos vadovai pašalina jas tik todėl, kad nebendrauja su kitais. Kai jos patenka į psichiatrinę gydyklą už mokyklines išdaigas. Tai ir elgesys su seserimis psichiatrijos ligoninėje, kai iš jų buvo atimta keliolika gyvenimo metų, o tai atrodo nelygiavertiška jų nusižengimams. Ta atskirties atmosfera juntama ir jų tekstuose. Paslėptas rasizmas dramatiškai paveikė jų gyvenimą. Rodau jį, bet netiesiogiai, tarp žodžių. Labiau pasakoju apie meilės galią, apie tai, kad galima kažką taip stipriai mylėti, jog iš pradžių nori kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį, izoliuoti nuo pasaulio, bet galiausiai paaukoti save. Kai viena iš seserų subręsta sprendimui pasiaukoti, tokia meilė man yra svarbiausia.

Man tai pasidavimo gestas, suvokiant, kad išorinis pasaulis jas vis dėlto naikina.

Taip, tiesa, jos pamatė, kad maištas nieko išorėje nepakeis. Tada ateina suvokimo akimirka, jog viena jų turi išeiti, kad kita grįžtų į pasaulį. Antraip sunaikins viena kitą. Jos abi kovojo už savo individualumą, konkuravo viena su kita dėl vaikino, meno, literatūros, dėl išorinio pasaulio dėmesio, dėl dominavimo. Tai buvo labai sudėtingas ryšys. Tačiau galiausiai viena pasiaukoja, kad kita galėtų susikauti su išoriniu pasauliu.

Seserų Gibbons tekstai turėjo įtakos sprendimui kurti filmą, nes teikė galimybę žaisti su forma, žanrais, vaizdais?

Perskaičiusi scenarijų, perskaičiau ir britų autorės Marjorie Wallace knygą apie dvynių istoriją, kuri ir tapo scenarijaus pagrindu. Knygoje skelbiami seserų dienoraščių, apsakymų ir poezijos fragmentai. Jų dėka man atsivėrė nauja erdvė. Seserų fantazija, humoro jausmas, bendravimo su pasauliu būdas – neįprasti. Pridėjau filmui kelias scenas, kurias įkvėpė jų tekstai. Filme tai Barbaros Rupik animacija. Seserų tekstai padėjo man parodyti dviejų pasaulių susidūrimą. Fantazijos, meilės, pasitikėjimo pasaulio, kurį mergaitės sukūrė savo kambaryje, ir išorinio pasaulio, kuris yra slegiantis ir jų nepriima.

„Tyliosos dvynės“ – trečias jūsų filmas ir trečia istorija apie moteris, kurios nusisuka nuo pasaulio. „Šokių aikštelės dukterų“ undinėlės išėjo iš vandens ir įėjo į žmonių pasaulį, „Fugos“ herojė išėjo iš savo ankstesnio gyvenimo ir nenorėjo į jį sugrįžti, June ir Jennifer nutilo.

Mane domina moterys, neįsirašančios į pasaulį, kuriame gyvename. Tos, kurios yra prieš. Tada galima papasakoti ką nors neakivaizdaus apie moterį, galima paieškoti įtrūkimų, tų momentų, kai apsisprendžiama nusigręžti, atmesti tikrovę, nes kiekvienos tų herojų atveju tai yra jos apsisprendimas. Ne aplinkybės verčia jas taip maištauti – tai jų sprendimas. Nesvarbu, ar tai undinėlės, ar Alicija, ar mažos juodaodės seserys. Tokios herojės pakeri.

Joms nepriimtinas pasaulis, kuriame turi gyventi, ar tiesiog iš jo bėga?

Tai ne taip paprasta, nes kai kažkas yra nepriimtina, taip pat bėgi. Galima kovoti, bet dėl June ir Jennifer supratau, kad tai ir tylus protestas, nenorint kalbėti pasaulio, kuriame užaugai, kalba, juk tai kolonizatoriaus, agresoriaus kalba. Mane labai sujaudino, kad jos sako „Ne!“, yra tam pasauliui agresyvios, jį padeginėja, bet yra ir jo aukos. Patinka supriešinti tas dvi emocines priešingybes, mane tai jaudina.

Ar pati kada jautėte poreikį nusisukti nuo pasaulio arba kur nors pabėgti?

Žinoma, ir nuo pat vaikystės. Kai pradėjau suvokti, kad vaidinu kažkokius socialinius vaidmenis, kai būdama keliolikos metų pradėjau skaityti Gombrowiczių ir kai bręsdama bandžiau kažkaip rasti save, suprasti save. Tai procesas, kuris prasidėjo, bet kuris taip niekad ir nesibaigė.

Ar niekad nesvajojote tiesiog būti žmona, užsidaryti namie, tvarkytis, gaminti maistą, nesirūpinti telefono skambučiais, elektroniniais laiškais, milijonais profesinių įsipareigojimų?

Žinoma, kartais taip ir darau, bet paskui grįžtu prie darbo. Pandemija buvo toks laikotarpis.

Sugrįžimo į namus?

Ne tik. Taip pat sustojimo. Suvokiau, kas iš tikrųjų yra svarbu: apsaugoti artimuosius, tiesiog gyventi. Didžiausio streso akimirkomis, kai žinau, kad mane slegia milžiniška atsakomybė, o pati neturiu kažkam įtakos ir kažkas griūva ir dega, svajoju pabėgti nuo visko į namus. Bet taip pat akimirkai galima pabėgti į galvą, į fantaziją. Abi – jūs rašydama, o aš pasakodama istorijas – turime tą privilegiją, kad galime įžengti į alternatyvius pasaulius, pažinti vis naujus žmones, išgyventi jų istorijas net dvasiniu ar emociniu lygmeniu.

„Šokių aikštelės dukterys“ buvo alternatyvi grupės „Ballady i Romance“ menininkių, seserų Wrońskių, istorija, „Fuga“ gimė iš tikros, per televizorių išgirstos istorijos, „Tyliosios dvynės“ remiasi dviejų moterų iš Velso gyvenimo faktais – dokumentininkė vis dar viduje gyva?

Mane žavi, kai girdžiu kokią neįtikėtiną istoriją ir paaiškėja, kad tai atsitiko iš tikrųjų. Tai mano vaizduotės varomoji jėga. Tai, kad negaliu visko atkurti „vienas prie vieno“, bet papasakoti iš vidaus, pridėti veidrodį ne tik prie gyvenimo, faktų, bet ir prie sielos. Tada matai, jog ta siela tokia turtinga, kad gali daryti, ką nori. Mano vaizduotė tuo maitinasi. Nors su kiekvienu filmu vis sunkiau, nes žmonės prisimena ankstesnius, lygina. Truputį gailiuosi, kad jau nesu anonimiška. Norėčiau, kad kiekvienas filmas būtų tas pirmasis, kad kurčiau juos be ankstesnių apkrovos.

Ir, pavyzdžiui, be etiketės „Smoczyńska kuria filmus apie keistas moters“? O jeigu dabar norėtumėte sukurti romantinę komediją ar gangsterių filmą?

Prisipažinsiu, dabar norėčiau sukurti labai paprastą filmą, bet ta istorija kažkaip vėl pradėjo suktis ir pumpuruotis, tad nežinau, kaip viskas pasibaigs.

Esate sakiusi, kad jūsų meistrai – tai Edwardas Żebrowskis, Wojciechas Marczewskis ir Marcelis Łozińskis. Kodėl būtent jie?

Tai mano mokytojai. Mokiausi kino mokykloje Katovicuose, ten dėstė Żebrowskis ir Marczewskis. Pastarojo „Košmarai“ („Zmory“, 1978) bei „Šiurpai“ („Dreszcze“, 1981) – tai filmai, kurie žiūrint juos kino teatre sukėlė tokią emocinę būseną, kad vos neapsivėmiau iš patirto susijaudinimo matydama neįprastus kūrinius. Vėliau taip pat stipriai išgyvenau ir Żebrowskio „Permainos ligoninę“ („Szpital Przemienienia“, 1978). Żebrowskis ir Marczewskis buvo mano vadovai Andrzejaus Wajdos kino mokykloje, Marczewskis konsultavo dėl „Šokių aikštelės dukterų“, taip pat ir dėl „Tyliųjų dvynių“ scenarijaus. Man tai vienas geriausių dabar gyvenančių režisierių. Man artimas jo universalus pasakojimo apie pasaulį būdas, minties gelmė, jautrus, bet kartu absoliutus savo herojų stebėjimas. Mūsų kinematografininkų kartai labai svarbus buvo Żebrowskio kinas, susitikimas su juo suformavo mane kaip režisierę. Żebrowskis, Marczewskis, Łozińskis – tai dideli autoritetai, labai atviri eksperimentui, naujovėms kine.

Parengė Kora Ročkienė