Kinas
Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus savo kailiu patyręs vokiečių rašytojas Erichas Maria Remarque’as 1929 m. išleistame savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašė tik ką mokyklą baigusio Paulo Boimerio ir jo draugų patirtis kare. Knyga, kalbanti apie žmogiškumą režimo sąlygomis, skaitytojus patraukė deheroizuotu karo vaizdavimu, nuoširdžiais veikėjų portretais. Sukurtos dvi ekranizacijos: Lewiso Milestone’o, kuri 1930 m. pelnė „Oskarą“ už geriausią filmą ir yra laikoma karinės dramos etalonu, ir 1979-ųjų Delberto Manno, skirta televizijai. Abu filmai nuolankiai seka kiekvieną Remarque’o teksto eilutę, nė kiek nenuklysdami į šalį. Rugsėjo pabaigoje namų kino platformoje „Netflix“ pasirodęs Edwardo Bergerio „Vakarų fronte nieko naujo“ („Im Westen nichts Neues“, Vokietija, JAV, D. Britanija, 2022) sugriauna ilgametę tradiciją. Ekranizuojama tik atsispiriant nuo Remarque’o teksto, o ne žodis žodin. Tad filme atsiranda poetiškų kadrų, daugiaprasmiškumo suteikiančių papildomų vizualinių detalių.
Nuo kovos lauke kritusių kareivių nurengiamos ir į maišus surenkamos uniformos. Kitame kadre – skalbėjos, muilu šveičiančios kraujo dėmes. Galiausiai kulkų išvarpytos skylės užsiuvamos ir atiduodamos naujai partijai į frontą išsiruošusių jaunuolių. Septyniolikmetis Paulas Boimeris (Felix Kammerer), gavęs uniformą, atkreipia dėmesį į etiketę su kito žmogaus vardu ir sunerimęs nuneša uniformų dalintojui. Šis plačiai nusišypso ir atšauna, kad anam vaikinui turbūt ji buvusi per maža. Nuplėšta etiketė pasislepia tarp šūsnies kitų po panašios mandagios replikos pastalėje atsidūrusių karo didvyrių liudijimų. Paraleliai montuojami kadrai, fone skambant išraiškingai Volkerio Bertelmanno muzikai, kuria įtampos pritvinkusią atmosferą. Filmo režisierius tokia ekspozicija pareiškia savo nuomonę apie karą, jo beprasmybę ir pasikartojančius motyvus. Jį, kaip ir Remarque’ą, domina žmogus, tapęs politinės situacijos įkaitu, jo moralė ir emocijos.
Po tokios įžangos paaiškėja, kad pagrindinis veikėjas kovoja ne dėl pergalės ir garbės, o dėl išgyvenimo. Deja, patys veikėjai tai suvokia tik pasiekę fronto liniją. Nors karo beprasmybė filme atskleidžiama gana tiesmukai.
Bėgdamas nuo prancūzų kontratakos Paulas sukniumba duobėje. Jį nušauti taikosi prancūzų kareivis. Mirties akistatoje Paulas, vedamas išgyvenimo instinkto, pribaigia prancūzų kareivį peiliu. Atsitraukęs Paulas pravirksta, grįžta prie merdinčio krauju springstančio prancūzo, bando burną jam užkimšti purvu. Vos prancūzui išleidus paskutinį atodūsį, Paulas bando jį atgaivinti. Ilgoje scenoje Paulo emocinė amplitudė svyruoja kaip pašėlusi: nuo siekio išgyventi iki gedulo. Paulas negyvėliui iš kišenės ištraukia jo žmonos ir vaiko nuotrauką, prie širdies laikytus laiškus, pradeda veblenti prancūziškai, ir atšalęs prancūzo kūnas tampa simboliu visų karo atimtų gyvybių, kurių gedi Paulas.
Nesantaikos atskirtų valstybių kariuomenių padalijimas sąlyginis. Vokiečiams apsistojus karo stovykloje, vienas iš Paulo draugų nueina pasisveikinti, o vėliau išeina kartu su trimis prancūzaitėmis, pro šalį vedusiomis jautį, įkinkytą į vežimą. Iš tiesų, praėjus keleriems karo metams visi vokiečių kareiviai jau mokėjo prancūziškai. Karo stovykloje ramiau, čia laukiama, kol iš Vokietijos atvyks žmogiškųjų išteklių pastiprinimas. Bet tie vaikėzai taip ir nepasirodo – net nespėjusius pasiekti fronto linijos, juos pakirto cheminio ginklo ataka. Režisierius tarsi pakartotinai klausia: vadinasi, jie – karo herojai?
Bergerio rankose Remarque’o romanas tampa veiksmo filmu apie nematomą karo pusę. Apie tai, ko neišgirsi per vakarines žinias. Žmonių likimai vaizduojami be pagražinimų, o karas – kaip absurdas, visiškas chaosas ir nužmoginanti jėga, kuri rūpi tik garbėtroškoms jaunuoliams ar generolams, taip ir nepasirodantiems karo lauke. Filmas aiškiai parodo, kad tiems, kurie skelbia karus, žmonių gyvybės yra paskutinėje vietoje.
