Kinas
Augustė Nalivaikė
Privilegijuotų žmonių kančios
Nauji serialai – „Fleišmanui nesiseka“
Kodėl mums neužtenka paprasto gyvenimo? Nuolat siekiame turėti ir uždirbti daugiau, nepaisant kainos, kurią tenka sumokėti už tokį socialinį ir ekonominį pranašumą. Ir čia kalbu ne tik apie kainą finansine prasme, bet ir psichologinę naštą, kurią nemažai žmonių noriai prisiima, siekdami priklausyti aukštesnei ekonominei klasei. „Fleišmanui nesiseka“ („Fleishman Is in Trouble“, „Disney+“, JAV, 2022) – serialas apie privilegijuotų ir turtingų žmonių nerimą, arba „pirmojo pasaulio problemas“. Pati tematika kiek nuvalkiota, bet atrodo, kad žiūrovams vis dar įdomu stebėti itin turtingų veikėjų gyvenimo dramas ir intrigas.
Greta Vilnelė
Europos ateitis?
„Kino pavasario“ konkursinė programa
Šiais metais „Europos debiutų“ konkursinė programa pakeitė pavadinimą – liko tiesiog konkursu. Tačiau tai nieko nekeičia – visi filmai debiutiniai arba antrieji režisierių filmografijoje ir sukurti europiečių. Konkursinės programos sudarytojus derėtų pagirti už plačią žanrų amplitudę (tarp vaidybinių filmų pateko po vieną animacinį ir dokumentinį), tačiau išskirtinių filmų vos keletas – kiti nepasiekė originalumo kartelės. Autentikos dėlei grįžtama prie neprofesionalių aktorių, daug dėmesio skiriama formai ir nepabūgstama eksperimentų. Smagu matyti, kad iš visų „Kino pavasaryje“ pasirodžiusių lietuviškų premjerų būtent „Per arti“, filmas, nustebinęs režisūriniu potencialu ir nuodugnia, įvairiapuse temos analize, pateko į konkursą.
Domas Junelis
Žiūrovo anestezija
Mintys apie „Viskas iškart ir visur“
Praūžė 95-ieji Amerikos kino akademijos apdovanojimai, „Oskarų“ statulėlės, kurių tikslas kaip ir kasmet – parodyti, ką kino industrija šiuo metu vertina, bei tuo pačiu metu įsteigti performatyvų vertės kriterijų (statulėlių skaičius = filmo kokybė), išdalintos. Šį kartą kultūrinėje padangėje įsiviešpatavo filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert, 2022), laimėjęs netgi septyniose kategorijose, tarp jų ir geriausio metų filmo. Tai absurdo tragikomedija apie visų įmanomų pasaulių (pirmiausia filosofo G.W. Leibnizo idėja, kuri šiuo metu popkultūroje cirkuliuoja komiksų išpopuliarinto multivisatos termino pavidalu) hipotezės nihilistines prielaidas – pasaulių begalybė lemia prasmės reliatyvizmą.
Jonas Ūbis
Moterys kartais išeina
Krėsle prie televizoriaus
Retas nėra girdėjęs garsiosios Jeano-Luco Godard’o frazės „Kinas – tai tiesa dvidešimt keturi kadrai per sekundę“. Iš tikrųjų ją ištarė Godard’o filmo „Mažasis kareivis“ (LRT Plius, 8 d. 21 val.) veikėjas Briuno. Šį filmą Godard’as nufilmavo iškart po „Iki paskutinio atodūsio“ – 1960-aisiais, bet įsikišus cenzūrai ekranuose jis pasirodė tik po trejų metų, todėl svarbu suvokti politinį „Mažojo kareivio“ kontekstą. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 1962 m. Prancūzija kariavo nepriklausomybės siekiančiame Alžyre, kuris oficialiai buvo šalies dalis, tad formaliai tai buvo pilietinis karas.
Monika Valatkaitė
Santykių neišvengiamybė
Nauji filmai – „Po saulės“
Debiutinis škotų režisierės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ („Aftersun“, D. Britanija, JAV, 2022) – tai asmeninės patirties inspiruota istorija apie vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) atostogas saulėtoje Turkijoje su tėčiu (Paul Mescal). Filme matome, kaip retai susitinkantys tėvas ir dukra kartu leidžia laiką po ilgo nesimatymo. Klausomės jų pokalbių ar laukiame momento, kada šnekos prisipildo išraiškingos tylos. Filmo naratyvą kartkartėmis sutrikdo simboliniai statiški kadrai, kuriuose matoma nusigręžusi ir trapi tėvo figūra, arba pulsuojantys sapniški reivo, kuriame siurrealistiškai susitinka užaugusi Sofi ir praeityje įstrigęs jos tėtis, fragmentai. Šie įsiterpiantys epizodai tarsi užpildo protagonistės prisiminimų spragas, o kartais gal net pačiai veikėjai paaiškina tai, ko anuomet per atostogas ji dar nebuvo pajėgi suprasti.
Živilė Pipinytė
Įsižūrėti į tamsą
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.
Ilona Vitkauskaitė
Karas, kartos ir kitos problemos
Lietuviškos „Kino pavasario“ premjeros
Šįmet „Kino pavasaris“ pristatė tikrai nemažai lietuviškų premjerų. Tačiau pasitvirtino sena patarlė apie kiekį ir kokybę. Tarp rodytų ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų – net keturi debiutai. Ryškėja stipriausi balsai – Austėjos Urbaitės, kuri sėkmingai perėjo nuo trumpo metro prie ilgo, ir Vytauto Katkaus, kurio ilgametražio debiuto visi nekantriai laukiame.
Jonas Ūbis
Citatos keičia filmus
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 1 d. 21.15 LRT Plius pradeda rodyti Jeano-Luco Godard’o filmų retrospektyvą. Pradeda ją ilgametražiu Godard’o debiutu „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), kuris tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Mačiau jį gal dešimt, o gal ir dvidešimt kartų ne todėl, kad, tarkime, negalėčiau be jo gyventi. Tiesiog kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi.
Neringa Kažukauskaitė
Kai kinas ir filosofija žiūri vienas į kitą
Pokalbis su Nerijumi Mileriumi
Nerijus Milerius dėsto kino filosofijos, estetikos, kultūros filosofijos ir kitas disciplinas VU Filosofijos fakultete. Yra kolektyvinių monografijų „Kinas ir filosofija“ (2013), „Everyday Representations of War in Late Modernity“ (2022) sudarytojas ir bendraautoris. Parašė monografijas „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2013), „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ (2018). Tačiau jį domina ne tik teorinė kino pusė. Milerius yra vaidybinės juostos „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019) scenarijaus bendraautoris, daugelio filmų scenarijaus konsultantas. Kartu su Audriumi Mickevičiumi sukūrė dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“ (2019), kuris laimėjo prestižinį Tarptautinio Leipcigo dokumentinio kino festivalio „Auksinio balandžio“ apdovanojimą.
Živilė Pipinytė
Nematomi žmonės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.
