7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karas, kartos ir kitos problemos

Lietuviškos „Kino pavasario“ premjeros

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 13 (1462), 2023-03-31
Kinas
„Per arti“
„Per arti“

Šįmet „Kino pavasaris“ pristatė tikrai nemažai lietuviškų premjerų. Tačiau pasitvirtino sena patarlė apie kiekį ir kokybę. Tarp rodytų ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų – net keturi debiutai. Ryškėja stipriausi balsai – Austėjos Urbaitės, kuri sėkmingai perėjo nuo trumpo metro prie ilgo, ir Vytauto Katkaus, kurio ilgametražio debiuto visi nekantriai laukiame.

 

Festivalyje buvo parodytas ir pasaulį jau spėjęs apkeliauti „Mariupolis 2“ (Lietuva, Prancūzija, Vokietija, 2022). Tai bene vienas labiausiai apdovanotų ir apkalbėtų (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) pastarųjų metų filmų. Vis dėlto jį žiūrint kyla įspūdis, kad tai tam tikro konkretaus laiko liudijimas. Akivaizdu, kad filmas montuotas tada, kai kiekvienas kadras buvo brangus, kai beveik neturėta jokios vaizdinės medžiagos iš sunaikinto Mariupolio ir nebuvo laiko distancijos (po Manto Kvedaravičiaus nužudymo medžiagą sumontavo korežisierė Hanna Bilobrova ir montažo režisierė Dounia Sichov).

 

Žiūrint filmą praėjus kone metams po jo sukūrimo susidaro įspūdis, kad, pirma, jį išvydome per vėlai ir antra – kad „Mariupolis 2“ galėtų būti kur kas trumpesnis. Filme iš esmės nuolatos kartojasi tie patys vizualiniai motyvai – žmonių kasdienybės karo akivaizdoje akimirkas (giliai į atmintį įsirėžia scenos, kai nuolatos bombarduojamame ir apšaudomame mieste žmonės šluoja ir tvarko bažnyčios kiemą, verda sriubą, kai visai šalia važiuoja tankai, arba dialogas apie tai, kad bombarduoja nuo ankstyvo ryto, tačiau bent jau šviečia saulė, – tai rodo žmonių gebėjimą prisitaikyti prie baisiausių, protu nesuvokiamų aplinkybių) keičia sugriauto miesto panoramos. Tad išties bus įdomu stebėti, kaip filmo vertinimas keisis arba ne bėgant laikui.

 

Festivalio uždarymo filmas – Lietuvos kino bendruomenės sukurtas „Laiškas Ukrainai“ (Lietuva, 2023) – dėmesį nukreipia ne į patį karą, o į jo sukeltas reakcijas čia, Lietuvoje. Tai tarsi Ukrainos palaikymo pirmaisiais Rusijos invazijos mėnesiais kaleidoskopas. Filme matome gausias akcijas, protestus, performansus, veiklą įvairių organizacijų, siunčiančių ginklus, maisto produktus į Ukrainą ar padedančių į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams, rodoma ir šiek tiek jų kasdienybės Lietuvoje. „Laiškas Ukrainai“ fiksuoja tą milžinišką visuomenės palaikymą, kilusį iš desperacijos ir nuoširdžios empatijos. Filmo pavadinimas taiklus – tai išties jautrus laiškas nepasiduodantiems ukrainiečiams, kovojantiems prieš imperines Rusijos konvulsijas. Kartu tai gana korektiškas filmas be didelių manipuliacijų ir bandymų pravirkdyti ar kitaip sujaudinti žiūrovą (na, nebent vienoje vietoje užgroja išties dramatiška muzika). Vis dėlto dauguma vaizdų jau daug kartų matyti per televiziją ar socialinėse medijose, tad sutelkti dėmesį – gana sunku. Taip pat pavyko suskaičiuoti bent kelias potencialias filmo pabaigas.

 

Įdomiausias filmo personažas pasirodė Jonas Ohmanas. Manau, tiems, kurie nefilmuoja Ohmano, derėtų susizgribti, nes tai išties filmo vertas charizmatiškas herojus su labai įdomia gyvenimo istorija.

 

Dar vienas festivalyje rodytas dokumentinis filmas – Nerijaus Mileriaus „Gyvenimas po mirties“ (Lietuva, 2022) – kalba apie tai, kaip skirtingų kartų aktoriai (ne)prisijaukina mirtį, kurią tenka suvaidinti kine ar teatre. Kitaip nei akiratį praplečiantis Mileriaus ir Audrius Mickevičius „Pavyzdingas elgesys“ (2019), solo debiutas kiek primena baltą mišrainę. Ir nežinia kodėl. Dėl pernelyg didelio susižavėjimo filmuojamais aktoriais – Juozu Budraičiu, Dainiumi Gavenoniu, Rasa Samuolyte ir Luku Malinausku, o gal savimi?

 

„Gyvenimas po mirties“ konstruojamas pasitelkiant ištraukas iš filmų, spektaklių, archyvinių kadrų, pokalbių virtuvėje ar kitose vietose, pavyzdžiui, Gavenoniui ir Samuolytei svarstant, kiek kartų teko vienam kitą laidoti kuriant personažą, t.y. siekiant iššaukti tuo metu reikiamą emociją. Tai „permuša“ poetiški naktinio miesto ar miesto rūke vaizdai. Taip pat apsilankome pas Gavenonio tėvą, prie jo motinos kapo, „Dainos lapei“ filmavimo aikštelėje, prie griaunamų Profsąjungų rūmų, oro uoste, kuriame per karantiną buvo rodomi „Kino pavasario“ filmai, grupės „McLoud“ koncerte. Įsimena ir scenos, kai Samuolytė vis tvarko ir valo namus. Nežinau, kaip tai režisieriui susisieja į rišlią minčių giją ir kokio lygio asociacijos šiuo atveju pasitelkiamos, tačiau pats filmas tikrai neišprovokavo noro ieškoti „rakto“... Ir apskritai – ar įmanoma prisijaukinti mirtį?

 

Elena Kairytė filmu „Roberta“ (Lietuva, 2023) išsikėlė ambicingą tikslą – sukurti vadinamosios Z kartos portretą. Jaunos vilnietės Robertos istorija turėjo tapti visos kartos atspindžiu ir komentaru. Deja, neatrodo, kad režisierei būtų pavykę sukurti kartos ar bent jau pačios Robertos portretą.

 

Filme keičiasi viskas – herojės šukuosenos, aplinka, tik ne pati veikėja, arba bent jau taip ją rodo režisierė. Apie pačią Robertą sužinome tik tiek, kad ji daug rūko, regis, turi problemišką šeimą (tai taip pat galima suprasti tik tarp eilučių, nes Roberta sako, kad su šeima nevalgė blynų su klevų sirupu), myli augalus ir gyvūnus (ištęstų scenų su gyvūnais filme ne viena) bei turi finansinių rūpesčių. Filmo pabaigoje sužinome, kad mergina nėra baigusi devintos klasės, tačiau neatrodo, jog Kairytei būtų įdomios priežastys. Gal todėl, kad kuriamas apibendrintas kartos portretas? Gal kartais visgi derėtų išsikelti labiau „įžemintus“ uždavinius?

 

Klausimų kėlė ir „apsinešusio“, apsvaigusio žmogaus filmavimas. Ar to tikrai reikėjo? Kiek tai etiška? Gal tai tik rodo režisierės negebėjimą prieiti prie personažės?

 

Taiklesnį sunkiai subręstančios nepriklausomybės kartos, kurios veidas išvagotas „tūsų“, tačiau širdis – jauna (perfrazuojant filme skambantį Vismantės Ruzgaitės monologą), portretą kuria Vytautas Katkus „Uogose“ (Lietuva, 2022). Beje, filmas pelnė geriausio „Kino pavasario“ lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimą. Katkus pasakoja iš pažiūros labai paprastą istoriją: vieną vasaros dieną suaugęs sūnus (Vytautas Katkus) atvyksta pas tėvą (Viktoras Katkus) padėti skinti vyšnių sode. Režisierius meistriškai parodo, kiek tokioje „buitinėje scenelėje“ galima papasakoti apie personažus, rasti temų, potemių, dramų ir, žinoma, humoro bei to, ką pats Katkus vadina „nukrypimais nuo realybės“.

 

Irmos Pužauskaitės „9-tas žingsnis“ (Lietuva, 2022) pasakoja apie Liną (Valentin Novopolskij) – nuo alkoholizmo besigydantį tėvą, kurio paauglė dukra Ieva (Gerda Čiuraitė) išreiškė norą gyventi su juo, nes kitu atveju tektų keltis gyventi su mama į Norvegiją. Linas sutinka tik iš oportunistinių sumetimų, kad išvengtų antstolių. „9-tas žingsnis“, regis, turėjo būti apie tai, kaip Linas pagaliau prisiima atsakomybę už savo veiksmus – iširusią šeimą, įskaudintą ir apleistą dukterį, o ši pagaliau atleidžia tėvui. Tik nežinia, dėl kokių priežasčių į šią istoriją įtraukiama dar viena veikėja – Ievos geriausia draugė Marija (Angelina Daukaitė), kuri pradeda simpatizuoti Linui ir bando jį suvilioti, o šis – atsispirti pagundoms. Akivaizdu, kad vienam filmui šių dviejų linijų tiesiog per daug, o kur dar Lino romanas su jogos trenere... Ir keista, kad scenarijaus autorė Eglė Vertelytė iš karto to nesuprato.

 

Dėl to šlubuoja personažų psichologija, ji vystoma netolygiai. Pavyzdžiui, visiškai neaiškus Novopolskio virsmas iš žmogaus, kuris prie dukters kalba, kad jos motinai reikėjo pasidaryti abortą, į rūpestingą tėvą, vežantį dukrą į labai svarbią „dūdos“ perklausą. O Ieva pagaliau pradeda šypsotis ir kalbėtis su tėvu... Tiesiog deus ex machina.

 

Pužauskaitė ir Vertelytė, regis, nepasirenka, kas joms svarbiausia: tėvo ir dukters ar septyniolikmetės ir dvigubai vyresnio vyro santykiai. Dėl to „9-tas žingsnis“ padrikas, sunku įsijausti į skečiškus personažus, jų vidinius išgyvenimus. Kartu tai tipinis debiutinis filmas, į kurį, regis, norėta sudėti viską – tai, kas rūpi, atrodo svarbu, kas buvo matyta kokiame kitame filme, „pridedant“ kuo daugiau personažų ir negebant nuosekliai plėtoti poros pagrindinių.

 

Austėja Urbaitė dar trumpametražiame filme „Tiltai“ (2015) kalbėjo apie žmogiškąsias dramas gamtos apsuptyje. Todėl nieko keista, kad ir „Per arti“ (Lietuva, 2022) gamta vėl atlieka svarbų vaidmenį. „Per arti“ pasakoja apie prancūzų porą Žakliną (Anne Azoulay) ir Leoną (Arthur Igual), nusprendusią įsivaikinti broliuką (Ajus Antanavičius) ir sesutę (Inesa Sionova) iš Lietuvos. Prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams laikinai padeda Gabrielė (Dovilė Kundrotaitė). Žinoma, įvaikinimas – sudėtingas procesas, keliantis įtampą tiek tarp Leono ir Žaklinos, tiek pačiai Gabrielei, kuri gana greitai užmezga artimą ryšį su vaikais. Tačiau didžiausias konfliktas kyla tarp Žaklinos, pažymėtos paslaptingos traumos, ir Gabrielės – moterys pradeda konkuruoti tarpusavyje.

 

Urbaitė filme parodo, kad yra subtili ir detalėms atidi režisierė, puikiai geba dirbti su aktoriais, net vaikais, kurti įtampą ir įtraukti į savo kuriamą pasaulį. Ir nors galima „kabinėtis“, kad Gorgonės mitas filme gana prikišamai akcentuojamas, filmo pabaiga kiek forsuota, sunku nuneigti, jog Urbaitė – brandi režisierė, turinti savo požiūrį ir stilių. O „Per arti“ – išties solidus debiutas.

„Per arti“
„Per arti“
„Uogos“
„Uogos“
„Mariupolis 2“
„Mariupolis 2“
„Laiškas Ukrainai“
„Laiškas Ukrainai“
„Gyvenimas po mirties“
„Gyvenimas po mirties“
„Roberta“
„Roberta“
„9-tas žingsnis“
„9-tas žingsnis“
„9-tas žingsnis“
„9-tas žingsnis“