Kinas
Šiais metais „Europos debiutų“ konkursinė programa pakeitė pavadinimą – liko tiesiog konkursu. Tačiau tai nieko nekeičia – visi filmai debiutiniai arba antrieji režisierių filmografijoje ir sukurti europiečių. Konkursinės programos sudarytojus derėtų pagirti už plačią žanrų amplitudę (tarp vaidybinių filmų pateko po vieną animacinį ir dokumentinį), tačiau išskirtinių filmų vos keletas – kiti nepasiekė originalumo kartelės. Autentikos dėlei grįžtama prie neprofesionalių aktorių, daug dėmesio skiriama formai ir nepabūgstama eksperimentų. Smagu matyti, kad iš visų „Kino pavasaryje“ pasirodžiusių lietuviškų premjerų būtent „Per arti“, filmas, nustebinęs režisūriniu potencialu ir nuodugnia, įvairiapuse temos analize, pateko į konkursą.
„Po saulės“ („Aftersun“, rež. Charlotte Wells, D. Britanija, JAV, 2022)
„Po saulės“ – suaugusios Sofi prisiminimai apie Turkijoje su tėčiu Kalumu praleistas atostogas, kai jai buvo vienuolika. Sofi pradeda bręsti, o Kalumui tampa sunku suderinti tėvo ir jauno vyro vaidmenis, tačiau, kad ir kas nutiktų, ypatingas veikėjų ryšys, taip jautriai mezgamas Paulo Mescalio ir Frankie Corio, išlieka tvirtas. Filme praeities įvykiai susipina su mėgėjiška kamera Sofi fiksuojamais epizodais. Taip kuriama nostalgiška estetika, pastelinėmis spalvomis įrėminamas prisiminimų grožis. Gyvenimą pro rožinius mergaitės akinius kartkartėmis pertraukia šokančių žmonių apsuptyje stovinčio Kalumo motyvas, palydimas intensyvaus blykčiojimo ir trankios muzikos. Kituose kadruose priešais jį pasirodo jau suaugusi Sofi. Šiais sąlygiškais kadrais atskleidžiamas dukters noras suprasti tėvą. Wells filmas sukelia kelionių atviruko įspūdį: nuotraukoje žmonės atrodo laimingi, švytintys kaip kaitri saulė, tačiau kiekviena kelionė yra laiko tėkmės ir žmogiškųjų santykių kaitos apmąstymas.
„Ramona“ (rež. Andrea Bagney, Ispanija, 2022)
„Ramona“ pasakoja apie jauną merginą (Lourdes Hernández), bare susipažįstančią su bendraminčiu nonkonformistu Bruno (Bruno Lastra), kuris po kartu praleistos dienos prisipažįsta ją mylintis. Vienos dienos nuotykis praranda šarmą, kai Ramonai dalyvaujant aktorių atrankoje paaiškėja, kad Bruno – filmo režisierius. Monochrominė filmo estetika, fone skambanti klasikinė muzika asocijuojasi su įsimylėjėlių senamadiškomis pažiūromis, nepritapimu šiuolaikiniame pasaulyje. Ramona neapsisprendžia, ką gyvenime norėtų veikti, nuolat keičia profesijas ir dėl to graužiasi. Rodos, būtent pagrindinės veikėjos įsitikinimų radikalumas paverčia Bagney filmą nespalvotu. Tačiau kelete scenų spalvos atbunda. Tai nutinka Ramonai stovint prieš kamerą. Šis prasminis akcentas leidžia teigti, kad nors pati Ramona to dar nesuvokia, jos kelias – aktorystė. „Ramonos“ nepavadinsi romantine komedija, filmas bando žanrą pritaikyti realistinei situacijai, kai saldus bučinys ir „ilgai ir laimingai“ scenarijus retai išsipildo.
„20 000 bičių rūšių“ („20.000 especies de abejas“, rež. Estibaliz Urresola Solaguren, 2023)
Filmo pagrindinė siužetinė linija sukasi apie Aitorą (vėliau vadinamą Koko arba Liucija) – aštuonmetį berniuką, įsitikinusį, kad įvyko klaida ir jis turėjo gimti mergaite. Vaikas tikrosios savo tapatybės ieškoti pradeda su mama ir broliais išvykęs į pastelinėmis spalvomis nufilmuotą Ispanijos provinciją pas močiutę, kur netrukus visą giminė susirinks švęsti šeimos mažiausiojo krikštynų. Be to, plėtojama paralelinė siužeto linija apie bites, kuri turėtų padėti išryškinti šeimos susiskaldymo absurdą, tačiau uoliai brukama ji praranda savo vertę, likdama vien kraštovaizdį puošiančiu elementu. Intensyvių poleminių diskusijų nuošalėje vystosi simpatiškiausias filmo sluoksnis – Aitoro (Sofía Otero) vidinis virsmas. Leisdamas laiką su jo jausmų nesmerkiančia teta Aitoras išsilaisvina. Netrukus kitu saugią aplinką Aitorui suteikiančiu žmogumi tampa tetos anūkė Niko. Jų draugystė spinduliuoja jautriu, empatišku žmogiškumu, atsveriančiu kitų veikėjų šiurkščias replikas.
„Nauji batai ir puodelis kavos“ („Një filxhan kafe dhe këpucë të reja veshur“, rež. Gentian Koçi, Albanija, Portugalija, Graikija, Kosovas, 2022)
Filmas išskirtinis ne tik šių metų konkursinėje programoje, bet ir festivalio kontekste dėl ypač nejaukios atmosferos, leidžiančios pasinerti į sudėtingą veikėjų gyvenimą. Tai istorija apie viename bute gyvenančius identiškus dvynius Agimą (Rafael Morais) ir Gezimą (Edgar Morais), nuo vaikystės negirdinčius, ir Gezimo merginą Aną (Drita Kabashi). Netikėtai Agimo rega ima silpnėti. Po apsilankymo pas oftalmologą abiem broliams diagnozuojama reta genetinė liga, laikui bėgant atimsianti regėjimą. Kadangi broliai ir Ana tarpusavyje bendrauja gestų kalba, o kūrybinė komanda šių scenų sąmoningai neužpildo muzika, vienas svarbiausių filmo elementų, sustiprinantis veikėjų susvetimėjimą su išoriniu pasauliu, – spengianti tyla. Statiška kamera, plokščiais kadrais, tyla ir klaustrofobiškomis kamerinėmis erdvėmis (dauguma scenų vyksta bute arba kitose uždarose patalpose) Koçi kuriama filmo atmosfera pamažu darosi sunkiai pakeliama. Kino kalbos priemonėmis perteikiama vidinė ligos paveikta veikėjų būsena – įtraukiantis sprendimas, primenantis panašiais metodais sukurto Gasparo Noe filmą „Sūkurys“ („Vortex“, 2021). Abiejuose filmuose juntamas savotiškas vakuumas, kuriame ne savo noru atsidūrę pagrindiniai veikėjai grimzta į abstrakčią erdvę, joje nespėjusios išsiskleisti nuvysta mintys, svajonės ir siekiai.
„Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, Lietuva 2022)
Austėjos Urbaitės debiutiniam filmui „Per arti“ pavyko išvengti didžiajai daliai lietuviško kino būdingo tiesmukumo. Vietoj jo ekrane – daugiasluoksnė drama su vientisa natūralistine estetika, įtampai augant vos per plauką netampanti psichologiniu trileriu. Prancūzų pora – Žaklina (Anne Azoulay) ir Leonas (Arthur Igual) – nusprendžia įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, bet tam, kad vieni kitus suprastų, kartu atvažiuoja prancūziškai kalbanti medicinos studentė Gabrielė (Dovilė Kundrotaitė). Atvykus vaikams žaliuojančios prancūzų namo apylinkės tampa vieta, kurioje visi trys gali būti laisvi nuo griežtų Žaklinos namų taisyklių. Operatoriaus Juliaus Sičiūno bendrais planais fiksuojami krioklio, miško, upelio kadrai parodo gamtos grožį ir galią. Harmoninga gamtos pasaulio didybė režisierei padeda kurti priešpriešą su namuose vykstančiais Žaklinos ir Gabrielės galios pozicijų žaidimais. Filme – keturios motinos (Gabrielė, praeities Žaklina, auginusi Sebastianą, dabartinė Žaklina ir Karolinos bei Ryčio mama Sandra), kurios leidžia kelti klausimus apie moralinį vaikų auklėjimo aspektą, biologinių ir ne tėvų teises į vaiką.
„Disko berniukas“ („Disco Boy“, rež. Giacomo Abbruzzese, Prancūzija, Belgija, Italija, Lenkija, 2023)
Žiūrint daug metų ir finansų pareikalavusį italų režisieriaus Abbruzzese debiutinį filmą „Disko berniukas“ siužeto detalės, į psichodelinį sapną panardinanti stilistika kviečia prisiminti tokius režisierius kaip Claire Denis, Nicolas Windingas Refnas ar Albertas Serra. Tačiau Abbruzzese nekopijuoja ir necituoja, šis dėlionę primenantis kratinys – jo būdas kalbėti apie šoką patyrusią, apsiblaususią žmogaus sąmonę. Filmas seka Franco Rogowskio neįtikėtinai subtiliai vaidinamo pagrindinio veikėjo Aleksejaus istoriją – nuo pabėgimo iš gimtosios Baltarusijos iki įstojimo į prestižinį Prancūzijos legioną, sudarytą iš imigrantų. Kulminacija tampa ištęsta miglotų įvykių seka, vedanti į Aleksejaus transformaciją, kurią interpretuoti galima dvejopai: mintys apie operacijos metu nužudytą juodaodį Džomą vyrą užvaldo, todėl jis tampa jo antrininku, arba tai lemtingas žingsnis pamišimo link. Diegetinis garsas filme neretai pertraukiamas trankios elektroninės muzikos. Nors iš pradžių tai atrodo kaip disonansas tarp muzikinio takelio ir vaizdo ekrane, ilgainiui siužete daugėjant mistinių elementų režisieriaus sumanymas ne tik suveikia, bet ir kuria distanciją tarp žiūrovo ir ekrano, realistinio pasakojimo ir iliuzijų, įsiterpusių į „tikrovę“.
„Aklas gluosnis, mieganti moteris“ („Saules aveugles, femme endormie“, rež. Pierre Földes, Prancūzija, Liuksemburgas, Kanada, Nyderlandai, 2022)
Ekranizuoti Haruki Murakami pasitelkiant animaciją – originalus sprendimas, leidžiantis apčiuopti unikalų rašytojo fantazijų pasaulį. Filme susipina iš pažiūros nesuderinami dalykai – filosofija, realybė ir mitai. Földeso kuriama animacija realistinė, tačiau beveik kiekviename kadre galima pamatyti elementą, išduodantį, kad visa tai netikra. Daug eksperimentuojama su objektų skaidrumu. Pavyzdžiui, veikėjams keliaujant greitaisiais traukiniais arba sėdint biure, į kadrą patenka „masuotė“ – blankūs, permatomi žmonės. Filme veikiantys personažai – keisti, nepritampantys ir „nesėkmingi“, tačiau animacija juos paverčia universaliomis figūromis. Tai jiems suteikia daugiasluoksniškumo ir leidžia kurti artimesnį santykį su žiūrovu. Pasirodo, norint suprasti Murakami fantasmagorišką keistuolių plejadą tereikia pasitikėti animacija, priartinančia siurrealistinę tikrovės viziją.
„Apolonija, Apolonija“ („Apolonia, Apolonia“, rež. Lea Glob, Danija, Lenkija, Prancūzija, 2022)
Režisierės Leos Glob dokumentinio filmo veikėją dailininkę Apoloniją Sokol kamera sekė trylika metų. Vos pradėjusi pasakoti apie save, Apolonija pamini vaizdajuostes su tėvų nufilmuotais kadrais. Tuoj pat išvystame juos ekrane – tai namų sąlygomis filmuoti vaizdai apie Apolonijos pradėjimą, jos mamą, nešiojančią kūdikį, mažą Apoloniją, augančią tėvų Paryžiuje įkurto teatro bohemiškoje aplinkoje. Ekrane pasakojama ne tik Apolonijos, bet ir jos brangios draugės ukrainietės Oksanos bei pačios režisierės istorija – tai trijų identiteto ieškančių, iš normų išsilaisvinti bandančių moterų kelionė. Jautrus, rišlus ir įtraukiantis Glob filmas stebi Apolonijos karjeros viršūnes ir lygumas, besikeičiančius vaikinus ir namus, artimoje aplinkoje gimstančiuosius ir mirštančiuosius. Kiekvieną naują Apolonijos gyvenimo etapą pažymi trumpas kadras su pastato muliažu (tai gali būti ligoninės palata, kambarys ar studija), naudojamas kaip prasminis akcentas. Režisierė filme dalyvauja kaip šališka pasakotoja, filmui artėjant link pabaigos ji vis dažniau pasirodo ekrane, nes tampa Apolonijos pasaulio „intertekstu“. Šis dokumentinis pasakojimas, sujungiantis dviejų skirtingų moterų gyvenimus, kalba apie individo kūrybinę laisvę, dokumentininko ir jo stebimo subjekto santykius, imigranto ir moters padėties visuomenėje dilemą.
„Duona ir druska“ („Chleb i sól“, rež. Damian Kocur, Lenkija, 2022)
Tikra istorija paremtas režisieriaus Damiano Kocuro debiutas. Jaunas ambicingas vaikinas Timekas (Tymoteusz Bies) po kelerių metų muzikos studijų Varšuvoje sugrįžta vasaros atostogų į gimtąjį miestą pas mamą ir brolį. Čia laikas tarsi sustojęs, tačiau su naujai įgyta distancija Timekui visa, kas anksčiau buvo artima, atrodo nemiela ir tolima. Bėgant laikui Timekas išgyvena stiprų vidinį konfliktą tarp naujo gyvenimo suvokimo ir senų įpročių. Šią koliziją paaštrina vietinė kebabinė, vadovaujama kitataučių, kaip erdvės, kurioje gajus rasizmas, motyvas. Kocuro filme kebabinė atlieka panašią funkciją kaip Salio picerija Spike’o Lee filme „Elkis teisingai“ („Do The Right Thing“, 1989). Tik šiame filme, priešingai nei Lee kine, nesunku atskirti, kas teisus, o kas ne. Taip pat ekrane net keletą kartų matome pilkų sovietinių daugiabučių kadrus, lydimus nejaukią atmosferą kuriančios muzikos. Kocuro filmas sufleruoja, kad naujosios kartos lenkų režisieriai galbūt bus ne revoliucionieriai ir taisyklių laužytojai, bet aukštojo meno šalininkai.
„La Palisiada“ (rež. Philip Sotnychenko, Ukraina, 2023)
Geriausiu konkursinės programos filmu išrinktas ukrainiečių režisieriaus Philipo Sotnychenko ilgametražis debiutas, tyrinėjantis prievartos ir smurto cikliškumą sovietmečiu ir nepriklausomoje valstybėje užaugusiųjų kartose. Filme matome dar karo nepaveiktą Ukrainą, panašią į bet kurią kitą nepriklausomą posovietinę šalį. Žiūrint „La Palisiada“ galima rasti sąlyčio taškų su kitu „Kino pavasario“ filmu – Jafaro Panahi „Lokių čia nėra“. Panahi distanciją išlaiko pasitelkdamas kino kamerą, o Sotnychenko filmuojami kadrai iš dalies pasislepia už medžio šakų, kambario ar automobilio lango. Režisierius daug dėmesio skiria praeities faktūroms: ilgas, ištęstas bažnyčios vitražų popuri, vieno iš veikėjų sūnaus muzikinio pasirodymo mokykloje epizodas, VHS juosta. Vis dėlto Sotnychenko sau priskiria veikiau antropologo funkciją, filmu pernelyg neteisdamas, labiau bandydamas paaiškinti psichologinius dėsningumas. „La Palisiada“ – tai ekskursiją primenantis braidymas po istorinius vandenis, kuriam pasibaigus išlipi nemenkai sušlapęs, tačiau mažai paveiktas.
