Autorius: Domas Junelis
Domas Junelis
Katastrofa ir kasdienybė
Mintys apie „Openheimerį“
Christopherio Nolano filmas apie „atominės bombos tėvą“ Robertą Oppenheimerį gali pasirodyti pernelyg pesimistinis. Toks ir yra. Tačiau filmo pesimizmas nėra nepagrįstas, jis paprasčiausiai išreiškia egzistuojančią padėtį, dirba su egzistuojančia materija. Panašiai su pesimizmu yra susijęs ir filme minimo Prometėjo mito didžiausias paradoksas: ugnį pavogėme, bet dievai dėl to nenustojo egzistuoti. Materija yra dievai ir jiems priklauso bausti žmoniją dėl jos žaidimo su jais pačiais. Tai nereiškia, kad filmui būdingas gnostinis įsitikinimas apie materiją kaip ydingą Demiurgo kūrinį, su kuriuo negalima žaisti. Lygiai taip pat jis nėra konservatyvus technologinio progreso atžvilgiu ir nesirenka technologinės industrijos kultivavimo tapatinti su „aklumu apokalipsei“, kaip tą daro filosofas Jeanas-Pierre’as Dupuy.
Domas Junelis
Gyvenimas stokojant
Mintys apie Kogonados „Gyvenimą be Jango“
Nėra jokios išraiškos, kuri nebūtų palytėta stokos. Neseniai Lietuvos kino teatruose rodytas filmas „Gyvenimas be Jango“ („After Yang“, rež. Kogonada, JAV, 2022) tikslingai nusitaiko į šią tezę, net jeigu tai ir nėra pirmoji intuityvi išvada, kylanti po filmo peržiūros. Visi mokslinės fantastikos ir spekuliacijos apie dirbtinį intelektą tropai, besisukantys filmo paviršiuje, yra tik priemonė pakankamam kiekiui žiūrovų sudominti ir veikia kaip Trojos arklys. Šiuo atveju trojiečiai yra filmo žiūrovai, medinis Trojos arklys – rinkodarinis filmo apsiaustas, o medinio arklio turinys – probleminės temos, kurios norom nenorom priverčia žiūrovą susidurti su tiesiogine meditacija apie stoką.
Domas Junelis
Žiūrovo anestezija
Mintys apie „Viskas iškart ir visur“
Praūžė 95-ieji Amerikos kino akademijos apdovanojimai, „Oskarų“ statulėlės, kurių tikslas kaip ir kasmet – parodyti, ką kino industrija šiuo metu vertina, bei tuo pačiu metu įsteigti performatyvų vertės kriterijų (statulėlių skaičius = filmo kokybė), išdalintos. Šį kartą kultūrinėje padangėje įsiviešpatavo filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert, 2022), laimėjęs netgi septyniose kategorijose, tarp jų ir geriausio metų filmo. Tai absurdo tragikomedija apie visų įmanomų pasaulių (pirmiausia filosofo G.W. Leibnizo idėja, kuri šiuo metu popkultūroje cirkuliuoja komiksų išpopuliarinto multivisatos termino pavidalu) hipotezės nihilistines prielaidas – pasaulių begalybė lemia prasmės reliatyvizmą.
