Nauji serialai – „Konfliktas“
Balandžio pradžioje „Netflix“ platformoje pasirodė dešimties dalių serialas „Konfliktas“ („Beef“, JAV, 2023), iš karto sulaukęs milžiniško žiūrovų dėmesio. Neabejoju, kad serialas ir jame vaidinantys aktoriai susižers nemažai apdovanojimų ir pateks į geriausių 2023 metų serialų sąrašus. Jau dabar yra sakančiųjų, kad „Konfliktas“ – geriausias kada nors „Netlix“ išleistas serialas, geresnis net už „Keistus dalykus“ („Stranger Things“).
Nauji filmai – „Filipas“
Gyvenimas – pats geriausias scenaristas, nors kartais jo sekama istorija sunku patikėti. Taip gali atsitikti ir stebint Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ („Filip“, Lenkija, 2022) herojų. 1941-aisiais atsitiktinai išvengusį mirties Varšuvos gete, 1943-iaisiais jį matome jau Frankfurte, dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas apsimeta prancūzu ir kartu su padavėjais iš kitų okupuotų šalių bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad neišdrįs įduoti jo gestapui, mat už ryšius su nearijais nukentės pačios.
Krėsle prie televizoriaus
Nesuprantu, kuo minias traukia karalių vestuvės ar laidotuvės. Karūnos spindesys, prisiminimai apie vaikystėje skaitytas pasakas ar tiesiog smalsumas, kilminguosius paverčiantis bulvarinės spaudos arba televizijos personažais? Bet džiaugiuosi, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvai nepavyko karūnuoti naujojo Mindaugo. Kai pagalvoju, kas dabar vyktų šioje supuvusioje karalystėje, suprantu, kad visai užtenka provincialios, dievobaimingos prezidentūros.
Praėjusią savaitę pristatyta 76-ojo Kanų kino festivalio programa, kurioje – nauji tokių režisierių kaip Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Catherine Breillat, Wimas Wendersas, Hirokazu Kore-eda ir Toddas Haynesas darbai. Šių kūrėjų filmų premjeros vyks tiek konkursinėje, tiek nekonkursinėje programoje, o tai reiškia, kad tik keli išrinktieji turės galimybę laimėti aukščiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“. Visų režisierių filmai anksčiau rodyti festivalyje.
Nauji filmai – „Sugrįžimas į Seulą“
Dvidešimt penkerių Frederika, arba tiesiog Fredi (Ji-Min Park), gimė Pietų Korėjoje. Dar kūdikystėje ji buvo įsivaikinta prancūzų poros ir užaugo Europoje. Nemokėdama nė žodžio korėjietiškai, laikydama save prancūze, vieną dieną ji netikėtai dviem savaitėms sugrįžta į Seulą. Nors iš Kambodžos kilusio, Prancūzijoje augusio režisieriaus Davy Chou filmas paliečia istorijos nutylėtą temą (bent Vakaruose apie ją mažai žinoma) – po Antrojo pasaulinio karo įsivaikinimui į Vakarus buvo atiduota beveik du šimtai tūkstančių vaikų iš Pietų Korėjos, – „Sugrįžimą į Seulą“ („Retour à Séoul“, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Pietų Korėja, Rumunija, Kambodža, Kataras, 2022) galima matyti kaip dramą apie visiems universalų norą rasti savo vietą gyvenime.
Nauji filmai – „Air“
Kas nemėgsta sėkmės istorijų? Yra kažkas malonaus kine žiūrėti, kaip veikėjai įveikia visus sunkumus, pasiekia savo tikslus, ir dar viskas gražiai nufilmuota. Tokius jausmus man sukėlė Beno Afflecko sporto „dramedija“„Air“ (JAV, 2023) – ir visai nereikia, kad būčiau NBA istorijos gerbėja. Viena vertus, tai filmas apie gyvenimiškai paprastą objektą – sportbačius. Kita vertus, tai istorija apie užsispyrimą, „amerikietišką svajonę“ ir korporacinio verslo taisyklių laužymą. Visos šios temos labai sklandžiai susisieja į akiai ir ausiai malonią visumą, kuri nebūtinai bus prisimenama „kaip genialiausias metų filmas“, bet kas gi sako, kad paprasti filmai negali pavergti kino kritikų širdžių.
Krėsle prie televizoriaus
Komentare apie filmą „Moteris yra moteris“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as rašė: „Kada prasideda kinas? Be abejo, kaip ir kiti menai, kai formos tampa stiliumi. Bet mums reikėtų susitarti, kas yra stilius, juk stilius – tai moralės klausimas. Tai... beje, nežinau. Pavyzdžiui, distancija, kurią išsaugo Mizoguchi, ar priartėjimas, kurį įgyvendina Orsonas Wellesas... Stilius... kaip čia pasakius? Tai ta realybė, kurią susikuria sąmonė. Man regis, taip Hegelis apibūdino laisvę. Kartą, gindamas Chaplino „Karalių Niujorke“, Rosselini pasakė: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Iš esmės apie tai ir kalba. Kad kurtum kiną, užtenka filmuoti laisvus žmones.“
Jesse’as Armstrongas ir Brianas Coxas apie „Palikimą“
Vienas labiausiai pastarųjų metų liaupsinamų serialų – Jesse’o Armstrongo „Palikimas“ („Succession“, 2018–2023, JAV, HBO) – priartėjo prie pabaigos. Kovą pasirodė pirmieji ketvirto ir paskutinio sezono epizodai. Serialo kūrėjas ir scenaristas Armstrongas ne kartą sakė, kad „Palikimo“ formulė – tai „Dalaso“ ir Thomo Vinterbergo „Šventės“ hibridas. Iš amerikietiškų muilo operų perimama šeimos kova dėl valdžios, turtų ir įtakos, emocijos ir solidi dozė šiam žanrui būdingos hiperbolizacijos. Iš Vinterbergo – juodosios komedijos tonas ir psichologizmas.
Apie Manto Kvedaravičiaus „Mariupolį 2“
Bet tyliai kaupiasi karklyne
Raudonas debesis, kur rūstaujantis Dievas tvylo,
Pralietas kraujas, mėnesienos vėsa;
Visos gatvės subėga į juodą dūlėsį.
Georg Trakl, „Grodekas“
Krėsle prie televizoriaus
Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (TV1, 15 d. 22.55) rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet dabar, matyt, beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jis gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę. Mat medijų bendruomenei kiekvienas kritikas įtartinas, nes yra linkęs savo nuomonę nedemokratiškai primesti kitiems. „Dvilypių gyvenimų“ personažai FB tikrove nepasitiki. Šie keturiasdešimtmečiai vis dar bando vartoti sąvokas ir žodžius, buvusius įprastus prieš įsigalint medijų „demokratijai“. Jie nesupranta, kad šie žodžiai ir sąvokos jau seniai tapo dvilypiai. Assayasas gana prikišamai baksnoja pirštu, bet jam skauda.