Kinas
Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.
Praėjusių ir dabar vykstančių tragedijų aidai girdėjosi ne viename festivalio filme. Sergejus Loznica filmui „Natūrali naikinimo istorija“ („Natural history of destruction“, Vokietija, Lietuva, Nyderlandai, 2022) „pasiskolino“ anglišką W.G. Sebaldo knygos pavadinimą (originalus yra „Luftkrieg und Literatur“ – „Oro karas ir literatūra“). 1943–1945 m. Sąjungininkai subombardavo ir pavertė griuvėsiais per šimtą Vokietijos miestų, žuvo apie šešis šimtus tūkstančių civilių, beveik aštuoni milijonai tapo benamiais. Tai viena didžiausių vokiečių visuomenės traumų, kuri liko visiškai nutylėta. Knygoje Sebaldas kritikuoja pokario Vokietijos kultūrą, jos nesugebėjimą gedėti ir pabrėžia, kad „skirtingai nuo daugiausia pasyvios vokiečių reakcijos į miestų sunaikinimą, suvokiamą kaip neatšaukiamas likimo nuosprendis, Didžiojoje Britanijoje naikinimo programa iš pat pradžių sukėlė aštrias diskusijas“. Loznica apie tai neužsimena. Jis rodo bombardavimų vaizdus. „Natūrali naikinimo istorija“ – ne pirmas kartas, kai režisierius bando susitapatinti su garsaus rašytojo požiūriu, bet ir Loznicos „Austerlicas“, ir naujasis filmas labiau skatina svarstyti apie panašių spekuliacijų ribas, juolab kad rašytojas nuo jų jau negali apsiginti.
„Natūrali naikinimo istorija“ rodo iki šiol prieštaringiausiai vertinamą Antrojo pasaulinio karo epizodą, kai Sąjungininkai bombardavo Vokietijos miestus. Vieni jų buvo beveik visai sunaikinti, kiti – tik iš dalies, bet civilių žūtys padėjo nacių propagandai dar labiau suvienyti gyvuosius. Loznica tradiciškai montuoja gausią dokumentinę medžiagą, leidžia į ją įsižiūrėti, rekonstruoja garsus ir balsus, skatindamas įsijausti į tai, kas rodoma. Idiliškus vėliavomis su svastika papuoštų senovinių Vokietijos miestų vaizdus keičia degantys namai, lavonai gatvėse, bandymai malšinti po smūgių iš oro kilusius gaisrus, griuvėsiai ir neviltis žmonių akyse. Loznica leidžia pačiam žiūrovui susigaudyti, ar filmuota Anglijos aviacijos fabrike, ar Vokietijos, ar kalba seras Arthuras Harrisas – anglų bombarduotojų būrio vadas, ar politikas Winstonas Churchillis, ar už kadro likęs nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas. Režisierius montuoja karo kroniką su propagandinių filmų fragmentais – ypač įsimena vaizdai, 1941 m. per „darbo pertraukėlę“ nufilmuoti AEG fabrike, kur Berlyno filharmonijos orkestrui diriguoja vienas geriausių visų laikų vokiečių dirigentų Wilhelmas Furtwängleris. Loznicai, regis, nesvarbu, ar žiūrovas supras visas archyvinių kadrų potekstes, ar atskirs reportažą nuo propagandos, nes jis formuluoja vieną teiginį – kad šių bombardavimų negalima pateisinti. Manau, daugumai žiūrovų to ir pakaks.
Loznicos metodas gerai žinomas jau nuo „Blokados“ (2005) pasirodymo ir kiekvienąkart rezultatas labiau priklauso ne nuo režisieriaus meistriškumo, o nuo turimos unikalios filmuotos medžiagos, bet „Natūrali naikinimo istorija“ sužadino daug klausimų, nes archyviniai kadrai staiga atsidūrė Ukrainoje vykstančio karo kontekste. Rusijos nuosekliai bombarduojami, naikinami miestai bei jų infrastruktūra, žudomi civiliai, regis, tik patvirtina po Dresdeno bombardavimo nuskambėjusią Goebbelso tezę apie tautos vienybę.
Kolektyvinę traumą apmąsto Makbulo Mubarako debiutas „Autobiografija“ („Autobiography“, Indonezija, Prancūzija, Singapūras, Lenkija, Filipinai, Vokietija, Kataras, 2022) – vienas įsimintiniausių šio „Kino pavasario“ filmų. ...Aštuoniolikmetis Rakibas gyvena Indonezijos provincijoje. Jis prižiūri turtingo generolo Purnos namus, jo brolis uždarbiauja Singapūre, o tėvas sėdi kalėjime, nes bandė priešintis turtingai bendrovei, kuri nori elektrifikuoti vietovę ir atiminėja vietos gyventojų žemę. Po daugelio metų į dvarą sugrįžęs Purna rengiasi dalyvauti mero rinkimuose ir palaiko jam padedančią elektrifikavimo bendrovę. Rakibas noriai tarnauja generolui, jam patinka jo dėmesys, valdingumas, kuriam paklūsta visi. Bet bandymas rasti Purnos reklamą sunaikinusius žmones baigsis tragedija – Rakibo atvestą jaunuolį generolas mirtinai sumuš. Rakibą kankina sąžinės priekaištai, jis bando išvykti pas brolį, bet generolui paklūstantys policininkai pabėgimą sužlugdo. Jaunuolis vis skaudžiau junta tapęs Purnos daiktu, jo tarnu. Anksčiau ar vėliau Rakibas apsispręs pasipriešinti.
Mubarakas panardina į įtampos pritvinkusią atmosferą, leidžia stebėti Rakibo viduje bręstančius sprendimus. Wojciecho Starońio subtiliai nufilmuota egzotiška gamta, regis, tampa ne tik nematomos dramos fonu, bet ir jos dalyve. Režisierius rodo, kaip jaunuolį veikia korupcijos persmelkta provincijos kasdienybė, kaip jis pradeda nusivilti ne tik generolu, bet ir savimi. Rakibui patinka valdžios jausmas, kurį jam suteikė Purna, vis dažniau vadinantis jį sūnumi. Jam patinka būti lojaliam generolui. Jų santykiai net gali priminti sūnaus ir tėvo ryšį. Kartu Rakibas įdėmiai stebi nuolat meluojantį, apsimetinėjantį generolą. Gerai šachmatais žaidžiantis Rakibas iš pradžių jaučiasi lyg akylas žaidėjas, sugebantis pergudrauti priešininką, bet kuo situacija beviltiškesnė, tuo neišvengiamesnė prievarta. Nužudęs Purną, jis jaučiasi pasirengęs viskam, bet, regis, tik ne tam, kad bus pavadintas generolo šeimos nariu ir pagerbtas. Dviprasmiška pabaiga (sunku patikėti, kad Rakibas netapo įtariamuoju) tik paryškina režisieriaus nuosekliai formuluojamą tezę, jog bet kokia trauma, kurios tauta, visuomenė ar žmogus nesugebėjo suvokti ir apmąstyti, neišvengiamai baigsis prievarta.
Žiūrėdama „Autobiografiją“ vis prisimindavau Joshua Oppenheimerio dokumentinį filmą „Žudymo aktas“ (2012), kuriame buvę aktyvistai pasakoja ir rodo, kaip kelis dešimtmečius Indonezijoje žudė savo politinius priešus, ir net, regis, patikėjau, kad „Autobiografijos“ generolas yra vienas iš jų. Šiaip ar taip, generolo priešistorė gerai nuspėjama, užtat Rakibo ateitis yra mįslė. Ar jis pasiduos valdžios ir galios gundymams, ar bandys žaisti kitus žaidimus, ar suvoks, kad reikia atsikratyti praeities vertybių?
Kartu buvo akivaizdu, kad tai labai asmeniškas filmas, todėl nenustebau perskaičiusi Mubarako prisipažinimą, jog visus tris Indonezijos diktatūros dešimtmečius jo tėvas buvo valstybės tarnautojas: „Augdamas suvokiau jo lojalumą valstybei kaip neatsiejamą mano šeimos gyvenimo elementą. Stebėdamas jį išmokau, kad lojalumas daro žmogų garbingą: tai principas, kurį laikiau teisingu ir tada mane tenkinančiu. Bet kai užaugau, mane pradėjo persekioti klausimas, ar lojalumas lieka garbingas, jei siejasi su kažkuo siaubingu? <...> „Autobiografija“ yra emocionalus mano brendimo laikotarpio, mano šalies ir vertybių, su kuriomis užaugau ir kurių mokoma visur, net iki šiol, praėjus dvidešimt ketveriems metams po diktatūros žlugimo, tyrimas. Ką reikia padaryti, kad galėtum vadinti save „geru žmogumi“ visuomenėje, kurios istorija tokia represuota, išstumta?“
Autobiografiški yra visi Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo filmai. „Rašytojos, jos filmo ir laimingų sutapimų“ („Soseolgaui Yeonghwa“, Pietų Korėja, 2022) režisierių atpažinsi iškart: jo herojai daug kalbasi, sėdi prie stalo, valgo ir geria alkoholinius gėrimus, bando analizuoti troškimus ar praradimus, džiaugiasi, kad susitiko, kad gali būti kartu, bet virš visko sklando melancholijos debesys. Hong Sang-soo mėgsta pasakoti apie moteris, kurios pabėgo, apie kiną kuriančius vyrus, savimi nepatenkintus menininkus, likimo pokštus ir atsitiktinumus.
„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“ – ne išimtis. Jo herojė – garsi ir, kaip sako sutikti žmonės, charizmatiška rašytoja Džiunhi (Lee Hye-young) – pabėgo iš Seulo, norėdamas rasti seną draugę. Ši dabar turi knygyną ir visai nesigaili, kad neberašo ir gali skaityti tai, kas tikrai patinka. Džiunhi taip pat jau senokai neberašo – ji išgyvena kūrybos krizę, nes pradėjo abejoti savo stiliumi ir nebejaučia taip, kaip anksčiau. Rašytoja netikėtai sutinka režisierių, kuris, regis, vienintelis gali pasakyti, kad yra patenkintas savo gyvenimu, ir aktorę Kilsu (Kim Min-hee), kuri nebesifilmuoja, nes praėjo noras. Rašytoja ir aktorė bando paaiškinti viena kitai savo sprendimų priežastis, bet viskas baigiasi tuo, kad abi nusprendžia kurti filmą. Rašytoja jį režisuos. Nespalvotos „Rašytojos, jos filmo ir laimingų sutapimų“ pabaigoje matome rašytojos filmo pabaigą. Ji spalvota, o aktorė rankose laiko gėlių puokštę ir atrodo laiminga.
Hong Sang-soo kalba apie menininko viduje tarpstančias abejones. Poetas, kurį rašytoja sutinka knygyne, bando jas malšinti alkoholiu, bet tai ne visada pasiteisina. Režisierius, regis, nori pasakyti, kad tada, kai abejonės pradeda slėgti, reikia bėgti iš miesto ir viltis, jog netikėtas susitikimas padės susitaikyti su abejonėmis. Hong Sang-soo filmuose iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, bet trapūs režisieriaus herojai atrodo tokie autentiški, kad kartais net nejauku klausytis jų prisipažinimų. Filmai tokie gyvi ir kartu trapūs, kad visada klausiu savęs – kaip jam tai pavyksta? Kaip jam pavyksta suderinti autorefleksiją ir autoironiją?
Galėčiau prisiminti vieną Wisławos Szymborskos Nobelio kalbos fragmentą: „Blogiausia su poetais. Jų darbas beviltiškai nefotogeniškas. Žmogus sėdi prie stalo arba guli ant kanapos, sustingusiu žvilgsniu žiūri į sieną arba lubas, kartais parašys septynias eilutes, iš kurių vieną po ketvirčio valandos nubrauks, ir vėl praeis valanda, kai nieko nevyksta... Koks žiūrovas ištvers žiūrėdamas ką nors panašaus?“
Bet „Kino pavasario“ žiūrovai ištveria. Jie renkasi beveik penkias valandas trunkantį Lauros Citarellos „Lygumų ežerą“ („Trenque Lauquen“, Argentina, Vokietija, 2022), kad pasinertų ne tik į keistą istoriją apie iš tikrovės išnykstančią heroję ir jos klasifikuotas gėles, bet ir į režisierės analizuojamas kino naratyvo galimybes. Matydama iš salės po kažkurio populiaraus filmo seanso plūstančią minią, pagalvojau, kad gal kinas vis dėlto išgyvens ir skaitmenos bei interneto epidemiją, kaip išgyveno televizijos atsiradimą. Žinoma, kažkas bus arba jau yra negrįžtamai prarasta, bet poreikis pasinėrus į salės tamsą įsižiūrėti į save ir savo mintis, matyt, dar gyvas.
