7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Citatos keičia filmus

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 13 (1462), 2023-03-31
Kinas Rodo TV
„Iki paskutinio atodūsio“
„Iki paskutinio atodūsio“

Balandžio 1 d. 21.15 LRT Plius pradeda rodyti Jeano-Luco Godard’o filmų retrospektyvą. Pradeda ją ilgametražiu Godard’o debiutu „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), kuris tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Mačiau jį gal dešimt, o gal ir dvidešimt kartų ne todėl, kad, tarkime, negalėčiau be jo gyventi. Tiesiog kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi. Godard’as pagrindinį veikėją Mišelį Puakarą (Jean-Paul Belmondo) yra pavadinęs atostogaujančiu numirėliu. Regis, niekinantis pasaulį sukčius Puakaras mėgdžioja film noir personažą, bet atsitiktinai nužudęs policininką jis taps tikru antiherojumi, pasmerktu žūti.

 

Vos pasirodęs, filmas pakerėjo realizmu – dokumentiškai Raoulio Coutard’o be papildomo apšvietimo nufilmuoti Paryžiaus kadrai, kiekvieną veikėjo ir jo mylimosios Patricijos (Jean Seberg) žingsnį sekanti kamera, sukurianti voyeur efektą, tiems laikams visiškai „netaisyklingas“ montažas ir pasakojimas, kuriame įmanoma viskas – bet kokie nukrypimai ir siužeto posūkiai, liudijo tada dar neįprastą autoriaus intonaciją. François Truffaut priklausęs filmo sumanymas atsirado iš žinutės laikraštyje, kur buvo aprašytos policininką nužudžiusio nusikaltėlio gaudynės. Sumanymą Truffaut atidavė Godard’ui, išeities taškas buvo Naujosios bangos itin vertinamas film noir, bet scenarijus taip ir neatsirado: Godard’as improvizavo visas keturias filmavimo savaites.

 

Nors „Iki paskutinio atodūsio“ pelnė režisieriui šlovę, jis nejautė filmui ypatingų jausmų ir yra net prisipažinęs, kad nelaiko jo tikru savo kūriniu: „Šį filmą sukūriau kitiems žmonėms <...>. Gal jį ir reikėjo sukurti, bet ne man.“ Galbūt teisūs režisieriaus kūrybos žinovai, tvirtinantys, kad jis visą gyvenimą bandė pabėgti nuo Mišelio ir Patricijos istorijos.

 

Arnaud Desplechinas (g. 1960) – iš tų režisierių, kurie vadina save sinefilais ir ne tik neslepia juos įkvėpusių kitų autorių kūrinių, bet ir tai pabrėžia. Desplechinas vadinamas Kanų kino festivalio numylėtiniu, bet pastebėjau, kad lietuvių kino festivaliai ir platintojai linkę jo nepastebėti. Desplechinas yra sakęs, kad laiko save Truffaut tradicijų tęsėju ir vertina jo gebėjimą suteikti filmams gero romano bruožų. Įtariu, kad to paties jis siekė ir 2021 m. ekranizuodamas Philipo Rotho romaną „Deception“. Visi žino, kad Rothui su kinu nesisekė, bet gal Desplechino „Apgaulė“ (LRT Plius, 6 d. 21.33) nenuvils, juolab kad apie filmą režisierius svajojo net nuo 2007-ųjų. Tai bene eksperimentiškiausias Rotho romanas – jis susideda tik iš dialogų, nėra jokių aprašymų. Gal todėl ir filmo siužetas gali pasirodyti banalus: garsus amerikiečių rašytojas Filipas (Denis Podalydès) kartu su žmona (Emmanuelle Devos) gyvena Londone. Be to, jis reguliariai susitinka su meiluže (Léa Seydoux). Jie pykstasi, taikosi, kalbasi apie viską ir mylisi.

 

Toks siužetas leidžia Desplechinui ne tik įsižiūrėti į save (knygoje tai darė pats Rothas), bet ir cituoti tai, kas jam patinka. Režisierius teisus: mes esame tai, ką skaitome, žiūrime, prisimename. Desplechino hipertekstuose rasime ir Erico Rohmero, Alaino Resnais filmus, knygas apie šnipus ir psichoanalizę, André Bazino kino teorijos atšvaitus. Režisieriaus „romanams“ būdingas jausmingumas, į kurį pasineri nors ir baugiai, bet nesipriešindamas. Jo maitinamoji terpė – prancūzų kultūra. „Apgaulė“ susideda iš dvylikos skyrių. Keičiasi metų laikai, bet laiko tėkmė Desplechino filmuose vos pastebima. Kinta tik erdvė. Kai mylimoji išeis, liks knygos arba filmai. Tačiau meilė kuria vis naujas istorijas.

 

Čilės režisierius Sebastiánas Lelio mėgsta pasakoti apie moteris. Jo filmo „Gloria Bel“ (LNK, 1 d. 21.10) herojė – penkiasdešimtmetė Gloria (Julianne Moore). Vaikai suaugę, ji išsiskyrusi, dirba draudimo kompanijoje. Hormonų audrų jau nebebus, bet kūnas ir siela pilni troškimų. Vakarais ji lanko klubus, patraukia ne vieno vienišiaus žvilgsnį, naktį grįžta namo, o rytais vaiko priklydusį katiną lyg artėjančios senatvės ženklą. Kai Gloria susipažins su Arnoldu (John Turturro), prabils su amžiumi ir šeima susiję stereotipai.

 

Nežinau, ar šį filmą norės pamatyti tie, kas prisimena jo originalą – Lelio filmą „Glorija“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Paulina García. Versdamas Čilėje kurtą „Gloriją“ amerikietiška komedija, Lelio perkėlė į naują filmą dalį senojo dialogų, išsaugojo struktūrą, bet išėmė originalui svarbų politinį kontekstą.

 

Ivano Reitmano komedijos „Be įsipareigojimų“ (TV1, 2 d. 23.05) veikėjai jaunesni. Gydytoja Emė (Natalie Portman) mėgsta seksą, bet nenori įsipareigoti, su kuo nors dalintis gyvenimą, net jei tai žavusis Adamas (Ashton Kutcher). Šis pasirengęs viskam, kad tik būtų su Eme, todėl ir sutinka tapti jos draugu bei lovos partneriu.

 

Filme „Juodaodis iš Kukluksklano“ (TV3, 1 d. 21.30) Spike’as Lee pasinaudojo tikra Rono Stallwortho istorija, įvykusia 1979 m. ir vėliau aprašyta knygoje. Filmo herojus – jaunas policininkas Ronas (John David Washington) – pirmasis juodaodis detektyvas viename Kolorado valstijos mieste. Jis nori siekti karjeros. Kartą laikraštyje aptikęs Kukluksklano reklamą, skambina nurodytu telefono numeriu ir pareiškia norįs tapti organizacijos nariu. Jis dažnai kalbasi telefonu su organizacijos vadu Devinu (Topher Grace) ir net pradeda gyventi dvigubą gyvenimą – yra ir rasistinių pokalbių telefonu meistras, ir patikimas grupės susirinkimų narys. Tiesa, tuo nariu tampa Ronu apsimetęs baltaodis policininkas Flipas Cimermanas (Adam Driver), kurį organizacija įtaria esant žydą...

 

Filme gausu citatų ir iš Kukluksklano mitologiją sukūrusio D.W. Griffitho „Tautos gimimo“ (1916), iš rasistinių JAV Pietų mitą įdiegusių Victoro Flemingo „Vėjo nublokštų“ (1939), skamba net Donaldo Trumpo „America First“. Citatos gali ir demaskuoti tai, kas paslėpta po nostalgijos skraiste, juolab kad Lee nekuria satyros apie baltuosius rasistus. Jis kalba apie JAV juodaodžių tapatybės paieškas ir Stallworthas šiuo požiūriu yra idealus herojus, nes jam nuolat reikia apsimetinėti. Ne tik darbe ar su mergina – visur. Nes visur jis jaučiasi svetimas.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Iki paskutinio atodūsio“
„Iki paskutinio atodūsio“
„Apgaulė“
„Apgaulė“
„Be įsipareigojimų“
„Be įsipareigojimų“
„Gloria Bel“
„Gloria Bel“
„Juodaodis iš Kukluksklano“
„Juodaodis iš Kukluksklano“