Retas nėra girdėjęs garsiosios Jeano-Luco Godard’o frazės „Kinas – tai tiesa dvidešimt keturi kadrai per sekundę“. Iš tikrųjų ją ištarė Godard’o filmo „Mažasis kareivis“ (LRT Plius, 8 d. 21 val.) veikėjas Briuno. Šį filmą Godard’as nufilmavo iškart po „Iki paskutinio atodūsio“ – 1960-aisiais, bet įsikišus cenzūrai ekranuose jis pasirodė tik po trejų metų, todėl svarbu suvokti politinį „Mažojo kareivio“ kontekstą. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 1962 m. Prancūzija kariavo nepriklausomybės siekiančiame Alžyre, kuris oficialiai buvo šalies dalis, tad formaliai tai buvo pilietinis karas. Prancūzijoje kariuomenė taip pat neapsiėjo be prievartos aktų, juolab kad veikė ir teroristinės organizacijos, susijusios arba su Alžyro išlaisvinimu (už jį pasisakė kairiųjų intelektualų palaikomas Nacionalinis išsivadavimo frontas (FLN), arba su kraštutinės dešinės įkurta Slaptosios armijos organizacija (OAS), kovojusia prieš nepriklausomybės pripažinimą. Prancūzijos armija galiausiai pralaimėjo ir 1962 m. Alžyras tapo nepriklausomas. Kai Godard’as filmavo „Mažąjį kareivį“, karo Alžyre baigtis dar buvo neaiški.
Filmo veikėjas fotografas Briuno (Michel Subor) 1958 m. dezertyravo iš armijos. Vengdamas karo teismo jis persikelia į Šveicariją. Bet Briuno vadai iš OAS nori priversti jį nužudyti kairiųjų pažiūrų radijo žurnalistą. Briuno sutinka tik tada, kai už žmogžudystę jam ir Ženevoje sutiktai Veronikai (Anna Karina pirmąkart Godard’o filme) pažadami nauji pasai ir ramus gyvenimas. Briuno nežino, kad Veronika priklauso FLN. Tačiau ir jis lieka apgautas: po žurnalisto nužudymo OAS pagrobia Veroniką, ją kankina ir nužudo.
Godard’o kūrybos tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį, kad Briuno primena ir „Iki paskutinio atodūsio“, ir tada populiaraus Andrzejaus Wajdos filmo „Pelenai ir deimantas“ veikėjus: tai jauni vyrai, kurie yra įsipainioję į karą ar nusikaltimus, o sutikę jauną moterį nori pasitraukti iš ankstesnės veiklos, bet abiem nepavyksta – likimas stipresnis už asmeninę valią. Režisierius, regis, ir pats norėtų kaip Briuno fotografuoti gražias merginas, bet negali sau to leisti. Politika kybo ore. Filme jos visuotinumą pabrėžia skambančios radijo žinios.
Šį ilgą Velykų savaitgalį bus sunku pasislėpti nuo televizijų dauginamų religinių ritualų bei saldžiabalsių kunigų ir tradicijų fanatikų, bet siūlau atkreipti dėmesį į Gartho Daviso filmą „Marija Magdalietė“ (TV3, 8 d. 21.30), pasakojantį ne visai įprastą vienos mįslingiausių moterų istoriją. Filmo herojė – jauna moteris Marija Magdalietė (Rooney Mara) – palieka šeimą, kuri verčia ją tekėti, ir prisijungia prie Jėzaus bei jo mokinių. Marija filme nuosekliai rodoma kaip lygi apaštalams, o gal net ir labiau vertinama savo mokytojo. Kitaip nei paprasti Jėzaus iš Nazareto mokiniai, Marija iš pat pradžių supranta, kad jis netaps sukilimo prieš Judėją okupuojančius romėnus vadovu, kad jo mokymas turi kitą tikslą.
„Marija Magdalietė“ rodo dar vieną bandymą perrašyti krikščionybės atsiradimo mitą taip, kad jis atitiktų visuomenės permainas ir feministinį jautrumą. Krikščionybė filmo veikėjai yra galimybė pabėgti nuo kaimo bendruomenės primetamų dukters, žmonos ir motinos vaidmenų. Jėzus siūlo tikrąjį išsilaisvinimą, bendruomenę, kurios nariu gali tapti kiekvienas, nepaisant amžiaus, lyties ir socialinės kilmės. Tokia feministinė krikščionybės interpretacija kine kartais gali būti įdomi, bet Daviso filme, deja, daug neišnaudotų galimybių. Iki susitikimo su Jėzumi Marija neatrodo visavertė veikėja, jos vidinis konfliktas neišplėtotas, nors Jaoquino Phoenixo puikiai suvaidintą Jėzų slegia jo charizma, nujaučiamas dieviškumas ir vaidmuo, kurį jam teks suvaidinti. Kita vertus, būtent Marijos Magdalietės akimis stebime, kaip pavargęs, prastai apsirengęs žmogus pamažu virsta tuo, kuris užkariaus pasaulį.
Dar viena citata, kurią dažnas girdėjo ar prisimena: „Ponia Bovari – tai aš.“ Ši Gustave’o Flaubert’o frazė yra filmo raktas. Anne Fontaine filmo „Džema Boveri“ (TV1, 8 d. 22.55) veikėjas Martenas (Fabrice Luchini) citatą taiko sau. Iš Paryžiaus intelektualo ir leidyklos redaktoriaus jis buvo priverstas persikvalifikuoti į provincijos kepėją, bet mintyse įsivaizduoja esąs Flaubert’as, bandantis pakeisti naujos kaimynės Džemos Boveri (Gemma Arterton) gyvenimą. Džema persikėlė į Normandijos provinciją kartu su vyru. Įpratęs gyventi raidžių pasaulyje ir nuobodį gydytis klasikos skaitymu, Martenas mano, kad Džemai teks Emos Bovari likimas, todėl stengiasi ją apsaugoti. Įdomiausia, kad Džema romano net neskaičiusi, ji nepastebi nei Marteno manipuliacijų, nei to, kad pasuko Emos keliu.
Džema – savarankiška, laisva šiuolaikinė moteris, bet ir jai sunku susitaikyti su nykia buitimi. Pirkdama būstą Prancūzijoje Džema įsivaizdavo kažką panašaus į rūmus, apie kuriuos skaitė knygose, bet susidūrė su prakiurusiu stogu, prastais baldais ir pelėmis. Kita vertus, gal tikroji Ema – tai Martenas, kurį pilka kasdienybė verčia tapatintis su romanų personažais.
Rašytojas, kino teoretikas, filosofas Pascalis Bonitzeras, ko gero, patyrė daug intertekstualių malonumų rašydamas filmo scenarijų pagal britės Posy Simmonds komiksą. Filmo tonas labiau ir atitinka komiksą, o ne romaną, jame skamba daug satyrinių gaidų ir gali pamanyti, kad „Džemos Boveri“ autoriai šaiposi iš naivių žiūrovų lūkesčių, ironiškai žvelgia į filmo personažus, tik Emos Bovari vaiduoklis suteikia pastariesiems tragizmo atspalvį.
Ką reiškia būti moterimi, primins 1982 m. sukurta Sydney Pollacko komedija „Tutsi“ (LNK, 10 d. 13.10). Jos herojus aktorius (Dustin Hoffman) tiki savo talentu, bet dažnai negauna darbo dėl sunkaus charakterio. Tačiau apsimetęs moterimi ir gavęs vaidmenį seriale jis (tiksliau, jo suvaidinta Tutsi) sulaukia populiarumo. Satyriškai Niujorko kino, teatro ir televizijos pasaulį portretuojančią „Tutsi“ sugalvojo pats Hoffmanas, skyręs filmą visiems aktoriams, kurių talentas nebuvo įvertintas. Beje, jei pastarąjį kartą filmą matėte prieš daugiau nei tris dešimtmečius, liksite nustebinti, nes sovietinė filmo versija buvo gerokai apkarpyta.
Paklausta, kas paskatino ją prisijungti prie Mathieu Amalrico filmo „Apkabink mane stipriau“ (LRT Plius, 13 d. 21.33), aktorė Vicky Krieps atsakė: „Sumanymas apie pabėgančią moterį. Iš pirmo žvilgsnio tai moteris, kuri bėga nuo šeimos, gyvenimo, tikrovės. Ir tai mane sujaudino, nes dažnai norėjau pabėgti, atsidurti toli ir gal pažinti tiesą. <...> Bet pabėgimas nuo tikrovės, kuri tapo pernelyg skausminga, vis tiek yra pabėgimas. Kad išsigelbėtų, ji bėga į įsivaizduojamą pasaulį. O gal į beprotybę, kad neišprotėtų nuo skausmo.“
Krieps herojė Klarisė ankstų rytą palieka namus kalnuose, vyrą ir du vaikus. Nuo ko ji bėga? Ar bėga? Amalricas yra apibūdinęs filmą kaip melodramą apie dvasias ir konstruoja jį kaip galvosūkį: vidiniai balsai susilieja, keičiasi metų laikai, kaleidoskopiškas montažas, perdėta forma kuria į jausmų chaosą nugrimzdusios moters, kuri mintyse tęsia dialogą su šeima, portretą. Tik Krieps vaidyba lieka aiški: ji vaidina išnykimą, rodo jį, leidžia jį pamatyti. Matome jos Klarisę, jau nebeturinčią atramos, vietos, kur galėtų pailsėti, kūno, kuriame galėtų atsitiesti.
Jūsų – Jonas Ūbis
