Nauji filmai – „Yesterday“
Režisieriaus Audriaus Juzėno dokumentiniame filme „Yesterday“ (Lietuva, 2023) skambančios istorijos prašyte prašosi būti išsaugotos ir papasakotos naujai. Kiek romantizuotos, kupinos idealizmo, jaunatviško maišto, jos kursto kinematografinę fantaziją: kad ir žymusis pasakojimas apie neoficialų roko festivalį „Žirmūnų“ restorane surengusius studentus ir juos persekiojančius, iš kailio besineriančius KGB agentus – nors imk ir kelk ne tik į dokumentikos, bet ir į vaidybinio kino ekraną. Deja, po labai savalaikio Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) šios istorijos taip ir liko kažkur kultūrinės atminties paraštėse.
Nauji filmai – „Mano nusikaltimas“
Tarpukario Paryžius, 1935-ieji. Dvi jaunos draugės Madlena (Nadia Tereszkiewicz) ir Polina (Rebecca Marder) glaudžiasi šaltame skurdžiame butuke ir net už tokį neišgali sumokėti nuomos. Jos svajoja apie gražų gyvenimą, bet kol kas sulaukia tik buto šeimininko, grasinančio išmesti į gatvę, apsilankymo. Polina – advokatė, tačiau klientų nėra. Madlena – aktorė, tačiau vaidmenų negauna. „Aš bloga aktorė, tu bloga advokatė. Mūsų niekas nemyli“, – tokia jų situacija, taikliai nusakyta Madlenos.
Krėsle prie televizoriaus
Paulo Thomo Andersono „Saldymedžio pica“ (LRT, 23 d. 22.40) – filmas apie meilę, kurio veiksmas nukelia į režisieriaus vaikystės San Fernandą. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gerio Valentaino meilę dešimčia metų vyresnei merginai Alanai Kein, Andersonas seka klasikinės screwball komedijos takais.
80-ajam Venecijos kino festivaliui pasibaigus
Rugsėjo 9 d. baigėsi 80-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. „Auksiniu liūtu“ apdovanota Yorgoso Lanthimoso „Frankenšteino“ variacija „Prasti reikalai“ („Poor Things“). Damieno Chazelle’o vadovaujama žiuri taip pat įvertino Agnieszkos Holland „Žaliąją sieną“ („Zielona granica“) ir Ryûsuke Hamaguchi filmą „Blogis neegzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“). Daugelis kritikų sutinka, kad šiais metais apdovanojimai paskirstyti kone nepriekaištingai.
Po festivalio „Mondo Bizarro“
„Lengva mylėti šedevrus, o pabandyk pamilti kino šiukšlyną“, – viename tekste rašė kino kritikė Rasa Paukštytė. Atrodo, kad po šiųmetinio žanriniam kinui skirto festivalio „Mondo Bizarro“ pamilti kino šiukšlyną tapo gerok lengviau. Festivalyje (vyko rugpjūčio 31 – rugsėjo 3 d.) parodyti filmai puikiai atskleidžia, kaip „blogi“ kino kūriniai galiausiai tampa geri. Šiame straipsnyje aptarsiu kelis, mano subjektyvia nuomone, įdomiausius tokios metamorfozės pavyzdžius.
Pokalbis su kinotyrininke Laura Rascaroli
Laura Rascaroli, kinotyrininkė iš Airijos, rugsėjo pabaigoje dalyvaus Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) mokslinėje konferencijoje „Asmeninė perspektyva ir eseistinė forma dokumentikoje ir mene“ bei pristatys mažiau žinomus garsios menininkės iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) Penny Siopis filmus. Juose – archyviniai ir vadinamieji rasti kino kadrai, kuriuose fragmentuotai įamžintos Siopis šeimos istorijos, taip pat – apartheidą išgyvenusių žmonių patirtys.
Krėsle prie televizoriaus
Žmonės dažnai stengiasi pabėgti nuo praeities, bet ši pasiveja. Dažnai tada, kai nesitiki. Apie tai ir Paulo Schraderio 2021 m. filmas „Kortų skaičiuotojas“ (TV3, 21 d. 22.30). Filmo herojus Viljamas (Oscar Isaak) važinėja iš vieno miesto į kitą. Jis yra pokerio lošėjas, bet niekad nesistengia išlošti daug – tik tiek, kad užtektų benzinui, maistui, motelio kambariui, kurio baldus Viljamas dangsto baltu audiniu. Jis elgiasi taip, tarsi bėgtų nuo tikrovės. Nepalieka jokių pėdsakų, nemezga draugysčių, neatskleidžia tapatybės, bando psichiškai izoliuotis nuo supančio pasaulio.
Nauji filmai – „Barbė“
Vasara pasibaigė, sumaniai organizuota manija dėl rožinės spalvos nuslūgo ir galima ramiai apžvelgti didžiausiu vasaros hitu tapusį filmą „Barbė“ („Barbie“, rež. Greta Gerwig, JAV, 2023). Taip, taip, „Openheimeris“ irgi traukė minias žiūrovų į prieglobsčiu nuo karščio tapusias kino sales, bet „Barbė“ uždirbo 1,3 mlrd. dolerių ir tapo pelningiausiu kada nors moters režisuotu filmu. Kaip filmas apie prieštaringai vertinamą lėlę tapo iš pirmo žvilgsnio beprotiška, tačiau sėkmingai realizuota idėja?
Mintys apie „Openheimerį“
Christopherio Nolano filmas apie „atominės bombos tėvą“ Robertą Oppenheimerį gali pasirodyti pernelyg pesimistinis. Toks ir yra. Tačiau filmo pesimizmas nėra nepagrįstas, jis paprasčiausiai išreiškia egzistuojančią padėtį, dirba su egzistuojančia materija. Panašiai su pesimizmu yra susijęs ir filme minimo Prometėjo mito didžiausias paradoksas: ugnį pavogėme, bet dievai dėl to nenustojo egzistuoti. Materija yra dievai ir jiems priklauso bausti žmoniją dėl jos žaidimo su jais pačiais. Tai nereiškia, kad filmui būdingas gnostinis įsitikinimas apie materiją kaip ydingą Demiurgo kūrinį, su kuriuo negalima žaisti. Lygiai taip pat jis nėra konservatyvus technologinio progreso atžvilgiu ir nesirenka technologinės industrijos kultivavimo tapatinti su „aklumu apokalipsei“, kaip tą daro filosofas Jeanas-Pierre’as Dupuy.
Prasideda Vilniaus queer festivalis „Kreivės“
„Kreivių“ 10-mečio proga paprašėme kelių festivalio draugų pasirinkti ir pristatyti po filmą, kuris joms ir jiems atrodo svarbus queer kino kontekste, asmeniškai mėgstamas ar pasiilgtas. Taip atsirado labai įvairi ir įkvepianti „Pasirinkimų“ programa. Skirtingų laikotarpių ir žanrų filmus pristato kino režisierius Romas Zabarauskas, kino ir vizualumo tyrinėtoja, VU profesorė Natalija Arlauskaitė, kultūros tyrinėtojas, VDU profesorius Artūras Tereškinas, kino kritikė Ilona Vitkauskaitė bei kino ir teatro aktorė Elžbieta Latėnaitė. Filmus rodome rugsėjo 15–18 d. Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir kultūros komplekse „Sodas 2123“, kuriame vyks visiems atviras atidarymas.