Kinas
„Lengva mylėti šedevrus, o pabandyk pamilti kino šiukšlyną“, – viename tekste rašė kino kritikė Rasa Paukštytė. Atrodo, kad po šiųmetinio žanriniam kinui skirto festivalio „Mondo Bizarro“ pamilti kino šiukšlyną tapo gerok lengviau. Festivalyje (vyko rugpjūčio 31 – rugsėjo 3 d.) parodyti filmai puikiai atskleidžia, kaip „blogi“ kino kūriniai galiausiai tampa geri. Šiame straipsnyje aptarsiu kelis, mano subjektyvia nuomone, įdomiausius tokios metamorfozės pavyzdžius.
Dėmesį iš karto patraukia siaubo kino klasika tapęs „Karklų žmogus“ („The Wicker Man“, rež. Robin Hardy, 1973). Lyginant šį kūrinį su kitais 8-ajame dešimtmetyje Anglijoje sukurtais siaubo filmais galima pastebėti, kad „Karklų žmogus“ išsiskiria gana neįprastu nuogo kūno rodymu. Tuo metu nuogas, dažniausiai būtent moters, kūnas buvo tapęs įprastu, vujaristinį malonumą keliančiu motyvu. Geras tokios logikos pavyzdys gali būti filmas „Meilužės vampyrės“ („The Vampire Lovers“, rež. Roy Ward Baker, 1970), kuriame apstu nuogybių ir nuorodų į homoseksualią meilę. Šiuose dažniausiai „Hammer“ kino studijoje kurtuose filmuose nuogas kūnas neretai buvo naudojamas kaip reginys, keliantis žiūrovų smalsumą. Kaip tik šiame kontekste „Karklų žmogus“ pateikia kai ką originalaus. Kalbu apie keletą minučių trunkančią sceną, kurioje rodoma, kaip pagrindinį filmo herojų bando suvilioti apsinuoginusi mergina. Ji perima iš vyro veiklumo galią ir neįprastais judesiais liečia, daužo ir glosto įvairius paviršius, taip pat ir savo apnuogintą kūną. Tai užburianti, dėmesio reikalaujanti scena. Be abejo, šioje vietoje neišvengiamai gali būti keliamas moters objektifikavimo klausimas, tačiau neįmanoma paneigti, kad „Karklų žmogus“ išsiskiria iš bendro to meto siaubo kino konteksto.
Festivalyje taip pat parodytas kovos menų klasika tapęs filmas „Drakonas įžengia“ („Enter the Dragon“, rež. Robert Clouse, 1973). Nors pagrindinis filmo aktorius Bruce’as Lee niekada nepasiekė tautiečio Jackie Chano tarptautinio žinomumo lygio, jo asmenybė vis tiek išlieka įdomi kinematografinė tema. „Drakonas įžengia“ 1973-iaisiais buvo vienas pelningiausių metų filmų ir varžėsi su tokiais grandais kaip „Egzorcistas“ („The Exorcist“, 1973) bei „Gyvenk ir leisk mirti“ („Live and Let Die“, 1973). Tokia filmo sėkmė gali nustebinti, nes kūrinys neišvengiamai buvo siejamas su „blogu“ kinu. Pavyzdžiui, JAV jis cirkuliavo B kategorijos kiną rodančiuose kino teatruose, kuriuose neretai lankydavosi rasinės mažumos, ypač juodaodžiai. „Drakonas įžengia“ puikiai atskleidžia, kaip siaurą temą eksploatuojantis kūrinys gali sulaukti įvairių žiūrov(i)ų dėmesio.
Žvelgiant į šiuos klasikinius kūrinius natūraliai kyla klausimas – ką naujo gali pasiūlyti naujesni filmai? Pažiūrėjus filmus „Vilkų gauja“ („Neugdaesanyang“, rež. Kim Hong Sun, 2022) ir „Giedra naktis“ („Svetlonoc“, rež. Tereza Nvotová, 2022) lieka įspūdis, kad siaubo kinas prarado savo keistumą ir įgavo legitimios estetikos statusą. Tačiau tai nėra blogai. Abu minėti kūriniai yra tiesiog gana neblogi siaubo filmai. „Vilkų gaujoje“ pasakojama apie laivą, kuriuo plukdomi žiaurūs nusikaltėliai. Jiems išsilaisvinus taip pat prabunda Frankenšteino monstrą primenanti būtybė, o tada laive prasideda tikra žiaurumų bakchanalija, kuriai, kaip teigia „Mondo Bizarro“ organizatoriai, buvo panaudotos dvi tonos kraujo. Ir dievaži, kraujo bus...
Šiek tiek subtilesniame filme „Giedra naktis“ kraujo kur kas mažiau, o veiksmas plėtojamas lėčiau. Ekrane dažnai rodomi gražūs gamtos vaizdai, pats kūrinys neskubriai pasakoja apie iki šiol kažkur Čekijos ir Slovakijos miškuose gyvuojančias raganas ir prietarus. Nors abiem filmams būdingas skirtingas ritmas, galima pripažinti, kad tiek „Vilkų gauja“, tiek „Giedra naktis“ yra kiek ištęsti – viskas galėjo išsispręsti daug greičiau.
Ar visi šie išvardinti filmai leidžia teigti, kad festivalyje, kurio pavadinimas praneša apie keistumą, trūksta keistumo? Anaiptol. Šiuo atveju dėmesį dera atkreipti į tokius filmus kaip „Kaukėtasis lenktynininkas“ („Shin Kamen Raidâ“, rež. Hideaki Anno, 2023) ar „Prakeiktųjų orgija“ („2551.02: The Orgy of the Damned“, rež. Norbert Pfaffenbichler, 2023).
„Kaukėtasis lenktynininkas“ priklauso tokusatsu kino žanrui, pasižyminčiam lengvai atpažįstamais specialiaisiais efektais. Šiuose filmuose monstrus neretai vaidina kostiumus vilkintys žmonės (pvz., klasikiniuose „Godzilos“ filmuose), naudojamas neįprastas montažas. Būtent ši estetika meistriškai atkartojama „Kaukėtajame lenktynininke“. Čia viename kadre rodoma, kaip pagrindinis veikėjas pašoka į orą, o kitame, lyg kokiame anime (beje, šio filmo režisierius sukūrė legendinį serialą „Neon Genesis Evangelion“), jis jau trenkia savo priešui. „Kaukėtojo lenktynininko“ montažas sąmoningai prieštarauja visoms įprastoms gero skonio taisyklėms, todėl peržiūra iš pradžių gali reikalauti valingų žiūrov(i)ų pastangų.
„Prakeiktųjų orgiją“ net sunku apibrėžti. Tai labai pigiai sukurtas ir net fizinį šleikštulį (arba pasigėrėjimą) keliantis filmas, kuriame, atrodo, vaidina neprofesionalūs aktoriai. Tačiau jame galima atrasti daug ką, pavyzdžiui, baro sceną iš Wimo Wenderso „Dangaus virš Berlyno“, išsigimusį vaiką iš Davido Lyncho „Trintuko“ ar net ankstyvųjų pornografinių filmų (stag film) estetiką. Atrodo, į savo kūrinį režisierius sudėjo viską, kas tik užsiliko jo (pa)sąmonėje. Šia prasme „Prakeiktųjų orgija“ yra filmas apie pačią kino istoriją.
O kaipgi dėl kitų festivalyje rodytų ir šiame straipsnyje nepaminėtų filmų? Galbūt dėl savo keistumo ar neįprastumo jie man buvo neįdomūs ar nesuprantami, o gal popieriuje tiesiog neliko vietos. Ir būtent čia slypi šių „blogų“ filmų puikumas – jie gali patraukti kažkieno kito dėmesį, sunervinti, išprovokuoti ar sužavėti. Visa tai tik dar labiau sustiprina „šiukšlyno“ teikiamą malonumą. Pažiūrėjus šiuos filmus gali net kilti įspūdis, kad kuo mažiau žmonių juos suprato ar pamatė, tuo geriau.
