Kinas
Vasara pasibaigė, sumaniai organizuota manija dėl rožinės spalvos nuslūgo ir galima ramiai apžvelgti didžiausiu vasaros hitu tapusį filmą „Barbė“ („Barbie“, rež. Greta Gerwig, JAV, 2023). Taip, taip, „Openheimeris“ irgi traukė minias žiūrovų į prieglobsčiu nuo karščio tapusias kino sales, bet „Barbė“ uždirbo 1,3 mlrd. dolerių ir tapo pelningiausiu kada nors moters režisuotu filmu. Kaip filmas apie prieštaringai vertinamą lėlę tapo iš pirmo žvilgsnio beprotiška, tačiau sėkmingai realizuota idėja?
Prisipažinsiu – kai sužinojau, kad Barbė (lėlė) pasieks didžiuosius kino ekranus, pagalvojau: kaip drąsu! Esu iš tų kino kritikių, kurios mano, kad ne visos idėjos (įskaitant žaislus) tinka adaptacijai ilgametražio filmo kategorijoje (ne animacijos). Barbė jau iki filmo buvo tapusi milžiniška multimedijų franšize, tačiau Greta Gerwig yra pirmoji, pasiryžusi lėlę ir jos pasaulį perkelti į kino ekraną. Tai buvo rizikingas reikalas, bet, kaip matome, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
„Barbė“ nėra sudėtingas filmas, kurį reikėtų žiūrėti labai susikaupus ar įsitempus. Pagrindinių veikėjų istorijos balansuoja ties banalybės riba. Nors ir galiu įtarti, koks buvo scenarijaus autorių (Greta Gerwig ir Noah Baumbachas) tikslas: paprastas scenarijus leidžia filmui būti lengvai suprantamam ir kartu prieinamam masėms. Žinant, kad pagrindiniai veikėjai yra lėlės, gal ir nereikia tikėtis intelektualinio šedevro, bet istorijos primityvumas atima dalį filmo šarmo.
Stereotipinė Barbė (Margot Robbie) gyvena idealiame Barbių pasaulyje, kuriame kiekviena diena yra pati geriausia. Barbių pasaulis matriarchalinis: Barbės yra „viskas“, o Kenai – „tik Kenai“. Valdydamos savo pasaulį Barbės tiki, kad tai realaus pasaulio atspindys ir kad lyčių nelygybės problemų nebeliko mergaitėms pradėjus su jomis žaisti (cha!). Kol Barbės užsiima įvairia prasminga veikla, Kenai tiesiog ilsisi ir žaidžia paplūdimyje. Kenas (Ryan Gosling), save laikantis Barbės vaikinu, yra beviltiškai ją įsimylėjęs. Kai Barbė ilgą laiką neatsako jam tuo pačiu, jis pradeda jausti vis didesnį nusivylimą ir frustraciją.
Vieną gražią „pačią geriausią dieną“ stereotipinė Barbė pajunta, kad toli gražu ne viskas yra tobula, kaip ji pripratusi. Jos pėdos tampa plokščios, skrebutis sudega, ant šlaunų pasirodo celiulito žymės, o iš burnos pradeda sklisti blogas kvapas, bet baisiausia, kad apėmė mintys apie mirtį. Realaus pasaulio žmonių problemos, ar ne? Keistoji Barbė (Kate McKinnon) pasako Barbei, kad teks keliauti į realų pasaulį ir surasti mergaitę, kuri su ja žaidžia, mat visiems neįprastiems dalykams, pradėjusiems kelti Barbei diskomfortą, turi įtakos su ja žaidžiančios mergaitės psichologinė būsena. Tik kelionė į realų pasaulį ir susitikimas su šia mergaite gali viską grąžinti į vėžes. Taigi Barbė išsiruošia į kelionę, o su ja – ir Kenas, nenorintis nė akimirkai paleisti Barbės iš savo akiračio.
Realus pasaulis pribloškia tiek Barbę, tiek Keną, kuris gana greitai perima patriarchalinį mąstymą. Barbę, supratusią, kad Barbių pasaulio matriarchatas realiame pasaulyje neegzistuoja, ištinka šokas, o sužinojus, kad mergaitės visai nenori su ja žaisti ir kaltina kūno įvaizdžio problemomis, – ir egzistencinis nerimas...
Nors minėjau, kad pasakojimo ir veiksmo požiūriu filmas nėra itin gilus, jame nagrinėjama daug sunkių socialinių temų, ir lyčių lygybės (ar kovos – čia jau kaip pažiūrėsi) tema – tik viena iš jų. „Barbėje“ sumaniai šaipomasi iš kapitalistinio siekio įgalinti moteris didinant lėlės Barbės pardavimą, nors „Mattel“ valdyboje nėra nė vienos moters. Šaipomasi iš toksiško vyriškumo ir primityvumo, amžinos jaunystės kulto. Įdomiai pateikiama lyčių lygybės problematika, nors man, kuri save laiko itin išprususia feminizmo tema, didelio įspūdžio tai nepadarė – viskas ir taip iki kaulų smegenų žinoma. Tačiau „Barbė“ yra gana geras pradžiamokslis į lyčių (ne)lygybės temas, ypač tiems, kurie sugebės pajausti daugiau niuansų turinčias filmo vietas.
Barbė pirmą kartą susiduria su egzistencinėmis problemomis ir patiria tapatybės krizę. Mano nuomone, gana žmogiška. Savęs suvokimo ir autonomijos klausimai filme pateikiami taip, kad be didesnių pastangų suartina Barbę ir Keną su žiūrovais, greičiausiai kartkartėmis gvildenančiais panašius klausimus. Nors šias temas apgaubia rožinė spalva ir kitokie blizgučiai, o pats filmas primena postmodernų koliažą, jame taip pat apstu išradingų idėjų bei taiklios situacijų komedijos epizodų.
