Paulo Thomo Andersono „Saldymedžio pica“ (LRT, 23 d. 22.40) – filmas apie meilę, kurio veiksmas nukelia į režisieriaus vaikystės San Fernandą. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gerio Valentaino meilę dešimčia metų vyresnei merginai Alanai Kein, Andersonas seka klasikinės screwball komedijos takais. Jie vingiuoti, nes pagrindiniai personažai ne tik iš skirtingų sluoksnių ar skirtingų pažiūrų, bet jų konfliktai ir nenuspėjamas elgesys nuolat kreipia siužetą klystkeliais, kuriuos taip pat sunku nuspėti. Geris (Cooperis Hoffmanas, ne viename režisieriaus filme vaidinusio Phillipo Seymouro Hoffmano sūnus) vaikystėje buvo žvaigždė, vaidino populiariuose filmuose, bet dabar paaugo ir net visai natūralūs spuogai ant veido nebežavi kremo paaugliams reklamos kūrėjų. Karjera baigta ir tik verslininko gyslelė neleis pasiduoti. Versle Geris jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir sugeba pamatyti vis naujas galimybes. Prekyba vandens čiužiniais, žaidimo automatų salonas – pelningi verslai.
Epizodai su šiais personažais ties realybės ir pramano riba kupini švelnaus sarkazmo, bet kartu Andersonas tiksliai įvardija laiką, kai vyriškumo kultas atrodė norma net Alanai, kurios viršininkas filmo pradžioje pliaukšteli jai per užpakalį. Andersonas panardina į laiką, skambantį visais populiariosios muzikos garsais, ir garso takelis žadina nostalgiją net kitoje geografinėje platumoje užaugusiam žmogui, bet kartu režisierius rodo tai, kas pasikeitė, nors tada buvo norma. Tarkime, kad ir antisemitizmas ar ksenofobija. Pasakodamas apie 8-ojo dešimtmečio pradžią, jis ne tik perteikia laiko dvasią, bet ir rodo, kaip ji keitėsi, nepastebimai veikdama ir filmo herojus, ir jų likimus. „Saldymedžio pica“ nesiūlo grįžti į aukso amžių, kurio nebuvo. Andersonas rodo, kad niekad nebūna lengva būti jaunam, ir su tuo, matyt, teks susitaikyti.
Thomą Hardy kinas mėgsta – sunku būtų suskaičiuoti visas jo kūrinių ekranizacijas. Thomo Vinterbergo „Toli nuo skubančios minios“ (LRT, 24 d. 22 val.), regis, bus jau penktas filmas pagal 1874 m. Hardy parašytą romaną. Rašytojo amžininkams jo romanai atrodė skandalingi, pernelyg natūralistiški, atvirai rodantys britų visuomenės socialines problemas. Karalienės Viktorijos laikais moralės klausimai literatūrai buvo itin opūs, bet bijau, kad dabar retas juose įžvelgs ką nors panašaus, juolab nesuprastas bus ir pavadinimas: pasirinkęs elegiško Thomo Gray’aus eilėraščio apie provincijos kapines eilutę, Hardy jai suteikė gana ironišką, prieštaringą prasmę, esą ir toli nuo didmiesčio šurmulio verda aistros ir dūžta likimai.
Matyt, kiną iki šiol pirmiausia traukia stiprūs Hardy veikėjų charakteriai ir jų žūtbūtinės kovos su likimu. „Toli nuo skubančios minios“ veikėja Batšeba Everdyn (Carey Mulligan) priima kiekvieną likimo iššūkį. Anksti likusi našlaite ir atsisakiusi guvernantės „karjeros“, tetos fermoje ji įsimyli kaimyną Ouką (Matthias Schoenaerts), bet atsisako už jo tekėti, nes nenori būti priklausoma nuo vyro, juolab kad yra už jį neturtingesnė. Tačiau netrukus jų socialinė padėtis pasikeis: Batšeba paveldės turtingo dėdės dvarą, o savo avis praradęs Oukas taps jos piemeniu ir ištikimu sargu. Batšeba neslepia, kad nori būti savarankiška, ji atstumia ir savo naują kaimyną – turtingą vienišių aristokratą Boldvudą, kad galiausiai ištekėtų už žavaus niekšo – seržanto Trojaus. Trys vyrai – trys potencialūs Batšebos gyvenimo variantai, kuriuos Vinterbergas siūlo įsivaizduoti, kartu, žinoma, aktualizuodamas moters ir jos pasirinkimo temą.
„Toli nuo skubančios minios“ – solidus, puikiai dramaturgiškai su romano apimtimis susidorojęs, meistriškai Charlotte’s Bruus Christensen nufilmuotas ir gerai suvaidintas filmas apie meilę, pasižymintis gražiais veikėjų kostiumais ir gana įkyria holivudiška muzika. Tik jį žiūrint vis nepalieka įspūdis, kad pačiam Vinterbergui ši istorija neįdomi, kaip, tarkime, buvo įdomi daug gerbėjų sulaukusio režisieriaus filmo „Dar po vieną“ tema ir herojai.
Kurti filmą pagal savo romaną – didelė rizika. Kine debiutuojantis italų rašytojas Donato Carrisi stengėsi sukurti nekvailą pramoginį filmą ir gausūs italų nacionaliniai kino apdovanojimai jo „Merginai rūke“ (LRT Plius, 28 d. 21.33), regis, tai patvirtina. Veiksmas nukelia į Alpių kalnuose įsikūrusį miestelį, nors jis puikiai galėtų egzistuoti tarp Fargo ir Tvinpykso. Kažkada čia buvo populiarus kurortas, bet turistai pasirinko kitas kryptis, o vietiniai pasinėrė į religiją. Vieną dieną be pėdsakų išnyksta šešiolikmetė pavyzdinga ir pamaldi mokinė Ana Lu. Tampa akivaizdu, kad bendruomenei yra ką slėpti, bet Carrisi nesirengia pasakoti apie blogį, tūnantį už provincijos fasado. Tirti merginos dingimo atvyksta maniakų ir žudikų gaudymo specialistas inspektorius Fogelis (iš Paolo Sorrentino „Didžio grožio“ atsimenamas Toni Servillo), kurio svarbiausias charakterio bruožas yra gebėjimas atkreipti į save dėmesį. Ekscentriškas Fogelio elgesys žadina kontroversijas ir klausimus, juolab kad inspektorius pradeda mielai naudotis miestelin suplūdusiais žurnalistais. Būtent šis Fogelio ir žiniasklaidos atstovų rizikingo žaidimo motyvas turi iškelti filmą virš tradicinio detektyvo. Carrisi šį motyvą išnaudoja tam, kad pasmerktų žiniasklaidą, kuri nusikaltimus paverčia naujienų spektakliais. Deja, regis, artėjant prie finalo režisierius ir pats pateko į savo spąstus, nes veiksmo posūkiai tampa vis efektingesni ir vis mažiau įtikinami.
Dano Friedkino filmo „Paskutinis Vermejeris“ (TV1, 23 d. 22.55) veikėjas – olandų tapytojas Hanas van Meegrenas, realus žmogus, išgarsėjęs tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais pardavinėjo naciams paveikslus, tarp jų ir vieną Jano Vermeerio. Naciai taip troško šedevro, kad sutiko atiduoti už Vermeerį du šimtus pagrobtų olandų tapybos meistrų drobių. Po karo dailininkas buvo teisiamas už tai, kad bendradarbiavo su naciais, bet gynėsi, kad pardavinėjo ne originalus, o klastotes. Tai reikštų, kad jis ne tik vienas geriausių klastotojų dailės istorijoje, bet ir savotiškas tautos didvyris.
Šiek tiek nustebau, kad praėjusios savaitės „herojumi“ tapo Lietuvos finansų ministrės vyras, pademonstravęs ne tik sugebėjimą lanksčiai prisitaikyti prie aplinkybių ir kardinaliai keisti nuomonę, kad ir apie mokytojų streikus, bet ir garsiai deklaruoti ištikimybę konservatorių partijai bei aukštos prabos patriotizmą. Pasirodo, tai šis buvęs ir esamas įvairių valdžios institucijų darbuotojas prieš kelerius metus piktinosi lenkiškais užrašais Vilniaus rajone, o dabar socialiniuose tinkluose pasisakė prieš „komuniagas“, t.y. kitaip nei jis mąstančiuosius. Stebėdamas jo kalbas televizoriaus ekrane pagalvojau, kad tai tipiškas neramių laikų herojus – savo teisumu įsitikinęs konformistas, nesuvokiantis, kad laiko dvasia keičiasi, net jei ir nesugebi jos pamatyti.
Jūsų – Jonas Ūbis
