Iš festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ dienoraščio
Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ sumanytoja Giedrė Krikščiūnaitė, tiksliau, jos vadovaujama „A-One Films Baltic“, perka filmus, kurie visiškai atitinka primirštą žodžių derinį „kino menas“. Tai filmai, nepriklausantys nuo raudonųjų kilimų spindesio ar masinio lietuviškų garsenybių susižavėjimo klegesio socialiniuose tinkluose. Žiūrėdama į festivalio seansų auditoriją, klausydamasi šiltų filmų pristatymų, prisiminiau studijų metais skaitytą Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuvoje tapti žvaigžde paprasta: maža šalis, daug televizijų, kurioms reikia naujų veidų, reikalavimų nedaug, juolab profesinių, klestintys socialiniai tinklai, dar koks nors skandaliukas ar pavojinga liga – ir provincijos žvaigždės statusas garantuotas. Kevino Tancharoeno miuziklas „Tapti žvaigžde“ (LRT Plius, 14 d. 21 val.; LRT, 15 d. 23.15) pasakoja apie kitą kelią.
Loisas Patiño apie filmą „Samsara“
Specialiuoju žiuri prizu Berlyno „Encounters“ programoje apdovanota Loiso Patiño „Samsara“ (Ispanija, 2023) – tai drąsus dokumentinę, vaidybinę ir eksperimentinę kino kalbą pasitelkiantis budistinis triptikas apie reinkarnaciją. Dvi itin skirtingas Laoso ir Zanzibaro kultūras jungiantis 16 mm juostoje kurtas filmas plėtoja nedalomo pasaulio vienio idėją ir žiūrovus kviečia patirti kino paradoksą – žiūrėti filmą užmerktomis akimis. Savo ankstesnius filmus padaręs laisvai prieinamus internete (www.vimeo.com/loispatino), Patiño tiki dalijimosi galia ir galvoja apie jaunus režisierius, kuriančius šalyse, kuriose legalaus turinio platformos neprieinamos. Apie „Samsarą“ ir ankstesnius Patiño filmus kalbėjomės jo trumpos viešnagės Vilniuje metu.
Prasidėjo tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis
Spalio 12–29 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.
Pablo Larraínas apie „Grafą“
2006 m. mirusio diktatoriaus Augusto Pinocheto šmėkla vis dar persekioja Čilę, jau vien dėl to, kad nepaprastai žiaurios chuntos lyderis niekada nebuvo nuteistas už savo nusikaltimus. Pinocheto gyvenimas – medžiaga daugeliui filmų, pradedant klastingu perversmu prieš tuometinį prezidentą Salvadorą Allende, geopolitiniais ryšiais su Margaret Thatcher vadovaujama Didžiąja Britanija ir baigiant nežabota korupcija. Tačiau iki šiol nė vienas režisierius nedrįso imtis filmo apie jo gyvenimą. Pablo Larraíno „Grafas“ („El Conde“, Čilė, 2023, „Netflix“) – pirmas toks bandymas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.
Krėsle prie televizoriaus
Gloria Steinem (g. 1934 m.) – viena svarbiausių 7-ojo dešimtmečio JAV feminisčių. Ši žurnalistė, politinė aktyvistė, keliautoja įkvėpė ne vieną savo amžininkę kovoti už moterų teises, priešintis patriarchaliniam gyvenimo būdui. Filme „Glorijos“ (TV1, 7 d. 22.55) režisierė Julie Taymor (filmo „Frida“ autorė) rodo svarbiausius Steinem gyvenimo etapus – vaikystę ir paauglystę, keliaujant po šalį kartu su tėvais, antikvariato prekeiviais, kelionę į Indiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, pirmuosius žingsnius žurnalistikos srityje (jauną Glorią vaidina Alicia Vikander) ir moterį, kuri 1970 m. surengė lygybės maršą, į JAV gatves išvedusį dešimtis tūkstančių moterų, ir tapo gyva legenda (Julianne Moore).
Christianas Petzoldas apie „Liepsnojantį dangų“
Festivalį „Lokys, liūtas ir šakelė“ šiemet atidarys Christiano Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“. Petzoldas (g. 1960 m.) – bene garsiausias vadinamosios Berlyno mokyklos režisierius ir scenaristas, filmų „Barbara“ (2012), „Feniksas“ (2014), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020) autorius. Naujausias Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“) šiemet apdovanotas Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.
Nauji filmai – „Venecijos šmėklos“ ir „Kalbėk su manimi“
Erkiulis Puaro (Kenneth Branagh) po daugybės nuotykių nusprendė išeiti į pensiją ir gyventi viename gražiausių Europos miestų – Venecijoje. Tačiau palaimingas tinginiavimas trunka neilgai, mat prie jo namų durų pasirodo sena pažįstama rašytoja Ariadnė Olivjė (Tina Fey), tapusi didele žvaigžde dėl savo kriminalinių romanų, įkvėptų Puaro bylų. Ariadnė užsuka pas Puaro su viliojančiu pasiūlymu: ji nori, kad garsusis belgų detektyvas padėtų demaskuoti aiškiaregę Džoisę Reinolds (Michelle Yeoh), kuri skelbiasi girdinti mirusiųjų balsus. Kadangi netiki jokiais antgamtiniais reiškiniais, be to, prarado tikėjimą Dievu, Puaro sutinka. Helovino naktį apgriuvusiame ir, kaip spėjama, prakeiktame dvare rengiamas spiritizmo seansas, į kurį, žinoma, susirenka gana spalvinga kompanija...
Nauji filmai – „Tu man nieko neprimeni“
Kartais meilės nepakanka – tokia pagrindinė naujausio režisierės ir scenarijaus autorės Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“ (Lietuva, 2023) žinutė, kurią gali būti sudėtinga priimti besivadovaujantiems „meilė nugali viską“ filosofija. Giliai širdyje galbūt dažnas slapta tikisi, kad, taip, meilė pajėgi įveikti visas kliūtis, bet šio filmo veikėjai „milenialsai“ Elena (Greta Grinevičiūtė) ir Dovydas (Kęstutis Cicėnas) klausia: ar to tikrai reikia? Intymi, švelni ir rizikinga dviejų žmonių romantinių santykių istorija filme – be laimingos pabaigos. Kavtaradzė atkakliai, bet neįkyriai tyrinėja santykių, vertų pastangų ir laiko, matavimo sistemos atsparumą modernios meilės ir individualizmo kontekste.