Kinas
Christopherio Nolano filmas apie „atominės bombos tėvą“ Robertą Oppenheimerį gali pasirodyti pernelyg pesimistinis. Toks ir yra. Tačiau filmo pesimizmas nėra nepagrįstas, jis paprasčiausiai išreiškia egzistuojančią padėtį, dirba su egzistuojančia materija. Panašiai su pesimizmu yra susijęs ir filme minimo Prometėjo mito didžiausias paradoksas: ugnį pavogėme, bet dievai dėl to nenustojo egzistuoti. Materija yra dievai ir jiems priklauso bausti žmoniją dėl jos žaidimo su jais pačiais. Tai nereiškia, kad filmui būdingas gnostinis įsitikinimas apie materiją kaip ydingą Demiurgo kūrinį, su kuriuo negalima žaisti. Lygiai taip pat jis nėra konservatyvus technologinio progreso atžvilgiu ir nesirenka technologinės industrijos kultivavimo tapatinti su „aklumu apokalipsei“, kaip tą daro filosofas Jeanas-Pierre’as Dupuy. Anaiptol, filmas problemizuoja ne tai, kad mes netikime pasaulio pabaiga, – priešingai, mes kuo puikiausiai žinome, kad nuolat grasinantis katastrofos pavojus yra nepašalinamas. Ne nežinojimas, bet žinojimas tampa neišsprendžiama lygtimi. Siaubas yra ne nežinojimas, ką daryti su pavogta ugnimi, bet to žinojimo logika.
Nekeista, kad su žinojimu žmonės elgiasi skirtingai. Pavyzdžiui, dauguma filmo recenzentų apeina realios katastrofos motyvą ne dėl to, kad nesupranta jo aktualumo, bet veikiau – kad paprasčiausiai negali sustoti kasdienio dreifo ritmiškume ir turi daryti tai, kas įprasta, išvengti kasdienybei nepatogių temų. Lietuviškoje spaudoje komentuojant apie „Openheimerį“ („Oppenheimer“, JAV, D. Britanija, 2023) buvo kritikuojamas painus siužetas, skiriantis per daug dėmesio makartizmo eros komunistų raganų medžioklei (tarsi tai nebūtų svarbu branduolinio ginklo gamybos kontekste, kas galiausiai atvedė prie Šaltojo karo slenksčio), kreipiamas dėmesys į nesubtilius moterų portretus, o tarptautinėje auloje teko skaityti atsiliepimus, pabrėžiančius pagrindinio personažo moralinės pozicijos miglotumą kaip filmo silpnybę. Pastaroji pastaba reikalauja to, kad Nolanas Oppenheimerio lūpomis aiškiai pasakytų, kas jau ir taip žinoma, – „branduolinis ginklas yra blogai“ (arba „gerai“, kaip utilitarinės kvantifikacijos „mažesnio blogio“ pasekmė). Dominuojantys komentarai apie filmą neišeina už patogumo ribų, neapeina pasaulietiško tvarkaraščio, kalba ne apie visa ko pabaigą, bet apie neįpareigojančius rūpesčius.
Diskusijų apie „Openheimerį“ punktai turi bendrą vardiklį, prezentistinį diskursą, būdingą liberaliam pasaulėvaizdžiui. Prezentizmas (sulietuvintas terminas „dabartizmas“ vartosenoje nėra prigijęs) gali būti apibūdintas per paprastą lietuvišką truizmą: yra, kaip yra. Šiandien pasaulis toks yra, vadinasi, toks ir turi būti, ir nesvarbu, kokio pasaulio sąmoningai ar nesąmoningai mes iš tikrųjų norime. Žvilgsnis į besiskiriančią nuo dabarties praeitį arba mąstymas apie alternatyvią ateitį yra ne šiuo metu egzistuojančio pasaulio dalis kitame modalume, bet svetimybė, užribis, gryna beletristika. Todėl apie tai kalbėti ne tik nepraktiška, bet ir naivu. Kaip priešingybė prezentizmui gali būti pastatomas katastrofizmas.
Pirmiausia tai geologijos mokslų doktrina, išvesta Georges’o Cuvier, teigusio, kad gamta yra katastrofinių nelaimių rezultatas, o pati žemė – kataklizmų pasekmė. Apskritai žemės ir jos organizmų gradacija eina išvien su katastrofomis. Ir nors Cuvier taip ir neišsiaiškino, kokio pobūdžio nelaimė pagimdė pačią galaktiką, pagrindinės jo katastrofistinės tezės pakako, kad ir gamtos moksluose dominavusios monoteistinės išvados apie žemės amžinumą būtų išklibintos.
„Openheimeris“, kaip filmas apie masinio naikinimo ginklą, yra katastrofistinis ta prasme, kad tiesiogiai iškelia susinaikinimo idėją. Jei parafrazuosime Paulą Virilio, išrandant forsuotą atomo skilimo reakciją, išrandama ir žemės savižudybė. Prezentistinis diskursas užmerkia akis prieš šią nepatogią tiesą ne dėl to, kad negeba jos įžiūrėti, bet veikiau todėl, kad ji yra nepatogi dabarčiai ir tam, ką stabilaus joje turime. Prieš tai minėtas kasdienio ritmiškumo dreifas – pavyzdinis prezentistinės logikos motyvas. Pasinėrę į jį negebame veikti pagal alternatyvius modelius, pavyzdžiui, užuot pastebėję, kad „Openheimeryje“ moterų personažai nėra išplėtoti, klausti, kodėl kino industrijos produktai jau ilgą laiką vystosi pagal šiuos principus, – argi ne dėl to, jog kapitalas, o ne lygybė, yra industrijos prioritetas? Nors „kapitalizmas“ yra žodis, sukeliantis daugybę dviprasmiškų reakcijų, ciniškų nusiprunkštimų viešojoje erdvėje, vis dėlto verta prie jo sugrįžti, nebūtinai kaip prie atsakymo į visus klausimus, bet kaip prie nepatogios tiesos. „Openheimeriui“ svarstymas apie šią nepatogią tiesą taip pat nėra svetimas.
Jau minėtas Virilio yra žinomas kaip greičio technologijų filosofas, todėl natūralu, kad daug mąstė ir apie kapitalizmo bei katastrofos temas. Supaprastinant esminę Virilio mintį galima sakyti, kad greičio technologijos – geriausias vadinamojo istorinio progreso indikatorius. Su industrijos revoliucijomis ir sparčiu technologijų tobulėjimu kapitalizmas tapo pagrindiniu greičio rėmėju ir vystytoju. Todėl, jeigu ne atitinkamas kapitalo teikiamas efektyvumas mokslui ir valstybei, atominė bomba nebūtų buvusi sukurta (argi ne apie tai yra Lewis Strausso, kaip turtingo filantropo, vaidmuo „Openheimeryje“?). Vienoje iš savo knygų Virilio cituoja buvusio JAV prezidento Jimmy Carterio pastabas apie globalaus branduolinio karo pavojų: „Kiekviena sekundė išgyvens savo Antrąjį pasaulinį karą, o pirmosios šio karo valandos žymės daugiau mirčių, negu buvo užfiksuota per visą karų istoriją.“ Iškart po to Virilio kalba, kad net jeigu ir įsivaizduotume geopolitikos dalyvius kaip gebančius susitarti, nuspręsti dėl ginklų eskalavimo galimybės, šiuolaikinis technologinis ir mokslinis pokytis pernelyg pakeitė erdvėlaikį, greitis pasiekė tokį lygį, kad erdvėlaikyje atliekami sprendimai nepriklauso nuo žmonių valios. Žmonių valią keičia kvantinė informatika, kibernetika ir kiti automatizacijos procesai. Kitaip tariant, sprendimai turi atitikti dominuojančias greičio sąlygas, ne atvirkščiai.
Greitis primeta žmogui savo ritmo kriterijus. Būtent dėl to į ritmą orientuotas prezentistinis diskursas yra toks pagavus; savyje jis ištirpdo ir pateisina viską. Galima toliau bergždžiai kelti klausimus apie bombų numetimo ant Hirošimos ir Nagasakio miestų „etiką“, tačiau niekas neatšauks bombos sukūrimo fakto, nepašalins daugiatūkstantinio branduolinių ginklų rezervo JAV, Rusijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Pakistane ir t.t., ir juolab niekas negarantuos nusiginklavimo politikos. Galiausiai, greičio infrastruktūra vystosi ne tik žemėje, bet stiebiasi ir už jos: naujo Šaltojo karo grimasas rodo JAV ir Kinijos teritorinis mūšis dėl Mėnulio pietinio poliaus, nuotoliniais tyrimais išsiaiškinus, kad jame yra milijardai kilogramų vandens.
Esame pasiekę didžiausią rizikos tašką per visą žmonijos istoriją, ir tą puikiai žinome. 2023 m. videožaidimas pavadinimu „Atominio karo simuliatorius“ („Nuclear War Simulator“) potencialiam žaidėjui siūlo tokį scenarijų: „Naudodamiesi didelės raiškos populiacijų tankumo žemėlapiu ir tikroviškais ginklų efektais – sprogimu, karščio bangomis, radiacija – galėsite nustatyti, kiek žmonių apytikriai žus per konfliktą.“ Tiek taip save pristatantis žaidimas, tiek Nolano filmas iš dalies veikia kaip prezentistinio pasaulėvaizdžio svetimkūniai: iš vienos pusės, jie, būdami technologiniai produktai, visiškai priklauso nuo dabartinės greičio industrijos, tačiau iš kitos pusės – skelbia jos baigtinumą. Taip jie įgyvendina sunkiausia – ne tik žino, bet aiškiai ir nepatogiai pripažįsta, kad žino. Ir tai, ko gero, yra daugiausia, ką galima padaryti.
