Jubiliejinė programa

„Kreivių“ 10-mečio proga paprašėme kelių festivalio draugų pasirinkti ir pristatyti po filmą, kuris joms ir jiems atrodo svarbus queer kino kontekste, asmeniškai mėgstamas ar pasiilgtas. Taip atsirado labai įvairi ir įkvepianti „Pasirinkimų“ programa. Skirtingų laikotarpių ir žanrų filmus pristato kino režisierius Romas Zabarauskas, kino ir vizualumo tyrinėtoja, VU profesorė Natalija Arlauskaitė, kultūros tyrinėtojas, VDU profesorius Artūras Tereškinas, kino kritikė Ilona Vitkauskaitė bei kino ir teatro aktorė Elžbieta Latėnaitė. Filmus rodome rugsėjo 15–18 d. Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir kultūros komplekse „Sodas 2123“, kuriame vyks visiems atviras atidarymas.

„Kreivės“ taip pat kvies į tradicine tapusios trumpametražių filmų konkursinės programos peržiūras, specialiuosius seansus, queer skaitymus, parodą bei kitus 10-mečiui skirtus renginius. Su visais jais galima susipažinti festivaliskreives.lt.

Romas Zabarauskas, „Desperatiškas gyvenimas“ („Desperate Living“, rež. John Waters, 1977)

Johnas Watersas – kultinis ir vis dar aktyvus kino kūrėjas iš Baltimorės, JAV, 8-ajame dešimtmetyje išgarsėjęs skandalingu queer ar tiesiog trash kinu. Garsiausių režisieriaus filmų centre – drag karalienė Divine. „Rožiniuose flaminguose“ (1972) ji ragauja šuns išmatų, o štai jos įspūdingą mamos vaidmenį miuzikle „Plaukų lakas“ (1988) holivudiniame 2007-ųjų perdirbinyje įkūnija pats Johnas Travolta. Šlykščių Waterso sprendimų persiliejimas su amerikietiška popkultūra tik įrodo neginčijamą įtaką: laimei, blogas skonis užvaldė pasaulį!

Prisidėjo ir lietuvių kino legenda – kaip teigė Johnas Watersas, „Jonas Mekas išgelbėjo mano gyvenimą“. Paauglystėje Watersas religingai skaitė Meko apžvalgas „Village Voice“ ir veržėsi į Niujorką pamatyti, kokį naują keistą filmą pamėgo lietuvis. Vėliau tarp šių apžvalgų atsidūrė ir Waterso kūryba – Mekas pavadino „Rožinius flamingus“ dešimtkart įdomesniais nei „Paskutinis tango Paryžiuje“, o ši citata tiražuota filmo reklaminiame plakate.

Kodėl pasirinkau „Desperatišką gyvenimą“, kuriame nevaidina Divine? Nes gyvenimas yra desperatiškas! Tironiška valdovė ir neaiškios lyties gyventojai, nusikaltėliai bei tikriausi iškrypėliai, kurie bando ją nuversti, – ne, tai ne dokumentika apie Vilnių, o tik nepakartojama Mortvilio istorija. Kol Lietuvoje dažniau šokiruoja ne menas, o politika ir kol bet kokius nuo cisheteroseksualumo nutolusius filmus lydi pavargęs diskursas, ar tik ne dėl politinio korektiškumo kas nors gavo progą atskleisti savo viziją, prisiminkime tokį kiną, kuris įžeidžia vienodai visus. Su gimtadieniu, „Kreivės“!

Ilona Vitkauskaitė, „Šokių aikštelės dukterys“ („Córki Dancingu“, rež. Agnieszka Smoczyńska, 2015)

„Šokių aikštelės dukterys“ vadinamas vienu drąsiausių ir įžūliausių debiutų lenkų kine. Tai siaubo miuziklas, sąmoningai balansuojantis ties kičo ir „gero“ skonio riba. Čia kempas eina koja kojon su grotesku, o makabriškumas netikėtai dera su lyrizmu. Tikriausiai filmą būtų galima apibūdinti kaip Davido Cronenbergo ir Johno Waterso stilių derinį (nors pati Smoczyńska pirmiausia nurodo tapytojos Aleksandros Waliszewskos darbus).

„Šokių aikštelės dukterys“ nukelia į 9-ojo dešimtmečio Lenkijos Liaudies Respubliką, tačiau ne į pilką ir slegiančią, o kupiną muzikos ir neoninėmis šviesomis pulsuojančių naktinių klubų. Pagrindinės veikėjos – sirenos Auksinė (Michalina Olszańska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) – prieš plaukdamos į Ameriką nusprendžia šiek tiek laiko praleisti Varšuvoje. Jos greitai tampa sostinės naktinio gyvenimo sensacija, viliodamos aksominiu balsu ir pasakiška kilme. Tačiau Smoczyńskos herojės nė iš tolo neprimena romantizuotų vaikiškų pasakų veikėjų. Jei jos sutiktų „Disney“ undinėlę, tikriausiai pakviestų ją išgerti degtinės. Auksinė ir Sidabrinė žavi savo sąmoningu jusliškumu ir nevaržomumu, kuris tokią ryškią jėgą turėjo nebent Veros Chytilovos „Saulutėse“. Kartu „Šokių aikštelės dukterų“ herojės, nepaisant savo išskirtinumo, daugeliu atžvilgių primena tipiškas paaugles, įžengusias į suaugusiųjų pasaulį ir bandančias suprasti, ką reiškia būti moterimi. Jos trokšta meilės, skaudžiai išgyvena idealų žlugimą ir pirmuosius emocinius nusivylimus. Skirtumas tas, kad turėdamos antgamtinių galių gali žiauriai atkeršyti už patirtas skriaudas...

Artūras Tereškinas, „Amžiaus pabaiga“ („Fin de siglo“, rež. Lucio Castro, 2019)

Tai filmas apie atsitiktinius susitikimus, praeitį ir ateitį, susikertančias dabarties akimirkoje. Du homoseksualūs vyrai, vienas iš Argentinos, kitas ispanas iš Berlyno, susitinka Barselonoje vienos nakties nuotykiui, kuris virsta queer prisiminimų ir fantazijų veidrodžiu. Ar šie vyrai jau buvo kažkada susitikę, kai abu ieškojo savo seksualinio tapatumo ir geismų objekto? Į šį klausimą filme mėginama atsakyti pasineriant į atmintį, kuri tampa savotiška socialine kritika, leidžiančia įsivaizduoti queer gyvenimus kaip alternatyvias prieraišumo, aistrų ir jausmų formas.

Natalija Arlauskaitė, „Merginos su uniforma“ („Mädchen in Uniform“, rež. Leontine Sagan, 1931)

1931 m. režisierės Leontine Sagan (1889–1974) filmas „Merginos su uniforma“, pastatytas pagal Christos Winsloe pjesę, svarbus ne tik todėl, kad jame, gerai parašytame ir režisuotame moterų, vaidina vien moterys. Tai savaime retenybė ne tik anuomet. Jis pataikė į tą trumpą tarpukario Vokietijos laikotarpį, kai muštro, disciplinos ir autoritarinės valdžios kritika populiariojoje kultūroje buvo įmanoma ir kalbėjo ši kultūra lyties bei seksualumo kalba. Todėl šis filmas yra apie dvigubą laisvę – nepaklusti bukinančiai uždaros mergaičių iš neturtingų karininkų šeimų mokyklos dresūrai ir gyventi savo jausmų gyvenimą, kaip kad nauja mokyklos auklėtinė Manuela (Hertha Thiele) ir auklėtoja Elisabeth von Bernburg (Dorothea Wieck).

Šis laikotarpis labai greitai pasibaigė – lemtingais 1933-iaisiais, kai į valdžią atėjo nacionalsocialistų partija, Sagan jau buvo išvykusi iš Vokietijos, o filmo globėjas ir dailininkas Carlas Froelichas, vienas vokiečių kino pradininkų, įstojo į valdančiąją partiją ir visą Antrąjį pasaulinį karą buvo Reicho kino rūmų vadovas. Būtent jis, galvodamas apie filmo pelną, įtraukė į pavadinimą „uniformas“, tikėdamasis, kad publikai tai reikš kordebaletą, ir keitė aktores, ieškodamas vis „moteriškesnių“ ir slopindamas „lesbietiškumą“, kaip jį įsivaizdavo. Sagan sukūrė vos kelis filmus, emigravusi į Didžiąją Britaniją po truputį perėjo iš kino į teatrą, o ilgam apsigyvenusi Pietų Afrikos Respublikoje tapo svarbia teatro veikėja. „Merginos su uniforma“ – reikšmingiausias jos filmas, kurio kūno ir jausmų disciplinos bei laisvės poetiką apmąstė keli vėlesni perdirbiniai, o jo statusas – vokiečių ir queer kino klasika.

Elžbieta Latėnaitė, „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, rež. Pedro Almodóvar, 1999)

Perdo Almodóvaras – vienas kino didmeistrių, nuolat kuriantis moterų ir queer asmenų portretus. Kuria juos jautriai, talentingai, empatiškai, su begaliniu kūrybiniu ir žmogiškuoju gaivalu. „Viskas apie mano mamą“ – visapusiškai meistriškas filmas, nepaliksiantis abejingų. Nekantrauju jį pamatyti darkart kartu su festivalio „Kreivės“ lankytojom (-ais).

***

Šis ypač spalvingas ir jausmingas Pedro Almodóvaro filmas tyrinėja moterų draugystes, atskleidžia jų tapatybių ir patirčių įvairovę. Jį rodėme per pirmąsias „Kreives“, juo ir užbaigiame dešimtmetį, kaip ir anuomet – iš „Lietuvos kino“ išsaugotos kino juostos.