Kinas
Tarpukario Paryžius, 1935-ieji. Dvi jaunos draugės Madlena (Nadia Tereszkiewicz) ir Polina (Rebecca Marder) glaudžiasi šaltame skurdžiame butuke ir net už tokį neišgali sumokėti nuomos. Jos svajoja apie gražų gyvenimą, bet kol kas sulaukia tik buto šeimininko, grasinančio išmesti į gatvę, apsilankymo. Polina – advokatė, tačiau klientų nėra. Madlena – aktorė, tačiau vaidmenų negauna. „Aš bloga aktorė, tu bloga advokatė. Mūsų niekas nemyli“, – tokia jų situacija, taikliai nusakyta Madlenos.
Galiausiai sužiba viltis – žinomas teatro prodiuseris Monferanas kviečiasi Madleną į namus, ji tikisi gauti didelį vaidmenį. Tačiau prodiuseris tepasiūlo statistės pasirodymą ir už tą dar nori seksualinių paslaugų. Madlenai pasiseka nuo priekabiautojo pasprukti, bet grįžus namo laukia dar vienas nusivylimas. Ją aplanko mylimasis, turtingo tėvo sūnus, už kurio ji mielai ištekėtų. Deja, jis mato Madleną tik kaip savo meilužę, o vesti ketina milijonieriaus dukrą, kad sutvarkytų finansinius reikalus, nes tėvas neduoda pinigų išlaidavimui. Iš nevilties ir sielvarto belieka tik nusišauti... Į save nutaikiusi ginklą, Madlena, kaip tikra aktorė, stovi prieš veidrodį... Bet Polina sugeba nukreipti Madlenos mintis kita linkme – gal geriau suvalgom po skanų sumuštinį, kurį šiandien pavyko gauti, ir eime į kiną ieškoti paguodos.
Kine rodomas Billy Wilderio filmas „Blogio sėklos“, kur rutuliojasi įtraukianti nusikaltimų, pateisinamų gerais ketinimais, istorija. Į panašią situaciją netrukus įsisuks ir abi merginos. Grįžusias iš kino jas aplanko kriminalinės policijos inspektorius. Pasirodo, savo namuose rastas nužudytas Monferanas. Paskutinė su juo bendravo Madlena. Ji tampa pagrindine įtariamąja šioje, kaip dabar sakoma, rezonansinėje byloje.
„Mano nusikaltimas“ („Mon crime“, Prancūzija, 2023) persmelktas meilės ir tikėjimo kinu, pagarbos jo kūrėjams. Sinefiliškų užuominų čia knibždėte knibžda, beje, jų daug ir visoje François Ozono kūryboje. Šiame filme jis tiesiog virtuoziškai, žaižaruojančiai tuo žongliruoja. Lengvai, linksmai, galantiškai, kaip ir dera tikram meistrui.
Ozonas nusilenkia legendinei prancūzų kino aktorei Danielle Darieux, kuri, beje, dar spėjo nusifilmuoti ir jo ankstyvame filme „8 moterys“. Naujausiame režisieriaus filme skamba kelios jos atliekamos dainos, ji vaidina ir jau minėtame Wilderio filme, pagal filmo siužetą – dalyvauja aktorių atrankose, į kurias vaikšto Madlena, ir ši sako: „Būčiau žinojusi, kad tas vaidmuo skirtas Darieux, net nebūčiau ėjusi į atranką.“ Filme skamba aktorės citatos.
Režisierius atiduoda pagarbą ir Ernsto Lubitschiaus komedijoms. Mirkteli savo mylimam vokiečių režisieriui Werneriui Raineriui Fassbinderiui (perfrazuodamas jo filmo pavadinimą „Karčios Marijos Antuanetės ašaros“), padariusiam didžiulę įtaką paties Ozono kūrybiniam braižui.
Šioje juostoje kinas, rodos, yra dar vienas svarbus veikėjas. Jis guodžia herojes, kai nebelieka gyvenimo džiaugsmo. Jis „vizualizuoja“ pasakojamas nusikaltimo versijas, kurios ekrane sukasi kaip nebyli juosta. Kinas atneša šlovę ir pinigus.
Iš teisėjo sužinojusi, kad nužudymas gali būti traktuojamas kaip būtinoji gintis, ginant savo garbę, Madlena akimirksniu susivokia – štai jos didysis šansas į „naują gyvenimą“. Ji prisipažįsta nužudžiusi ir stoja prieš teismą. Polina tampa jos advokate.
Madlenos teismo procesas yra tikras vaidinimas, neabejotinai nuostabi spektaklio ar filmo scena. Čia veikia ir herojus, ir antiherojus, „žvaigždės“ ir statistai, audringai reaguojanti publika.
Filme lengvai, bet ne lengvabūdiškai žaidžiama, šėliojama. Čia viskas susipina – tiesa ir melas, meilė ir pinigai, aukštuomenė ir prisiplakėliai, valdžia ir galia. Už sėkmingą nusikaltimą, lyg už puikų vaidmenį, Madlenai skiriami publikos plojimai, susižavėjimas, ateina ilgai laukta sėkmė ir pinigai, ant kelių parpuola mylimasis, pasiryžęs ją vesti net prieš tėvo valią.
Prie pagrindinių veikėjų netikėtai prisijungia nebyliojo kino žvaigždė Odetė Šamet (Isabelle Huppert), kurios skleidžiama šviesa dar neužgeso, bet piniginė ištuštėjo. Visi savinasi „garsųjį nusikaltimą“.
„Staiga praradau gėrio ir blogio supratimą“, – pasigirsta filme. Iš tiesų, ar ne panašiai jaučiamės šiandien?
Šį filmą Ozonas statė pagal 1934 m. Georges’o Berro ir Louis Verneuilio parašytą pjesę. Filme laikas paliktas kaip pjesėje. Tekstas visai nepakeistas. Tai kaipgi čia nutiko, kad tokiu patriarchaliniu laikotarpiu parašyta pjesė aktuali ir šiandien?
„Ar 1935 metais moterys negali gyventi ir dirbti lygiomis teisėmis su vyrais? Moterys gaus, ko nori, tik nusikalsdamos?“ – patetiškai klausia teisme Madlena. O kur dar seksualinio priekabiavimo tema, naudojimasis savo galia, metoo atgarsiai, skandalais pelnomas visuomenės dėmesys. Tiek daug aktualių filmo temų, nors ekrane 4-ojo dešimtmečio art nouveau Paryžius... Gyvenimo formas režisierius užpildo ironišku turiniu.
O kokia gi filmo žinutė? – įprasta klausti šiais laikais. „Aš nefilmuoju filmų su jokiomis žinutėmis. Aš keliu klausimus ir abejones“, – sako režisierius. Gal tai jau jo nusikaltimas?
