Žmonės dažnai stengiasi pabėgti nuo praeities, bet ši pasiveja. Dažnai tada, kai nesitiki. Apie tai ir Paulo Schraderio 2021 m. filmas „Kortų skaičiuotojas“ (TV3, 21 d. 22.30). Filmo herojus Viljamas (Oscar Isaak) važinėja iš vieno miesto į kitą. Jis yra pokerio lošėjas, bet niekad nesistengia išlošti daug – tik tiek, kad užtektų benzinui, maistui, motelio kambariui, kurio baldus Viljamas dangsto baltu audiniu. Jis elgiasi taip, tarsi bėgtų nuo tikrovės. Nepalieka jokių pėdsakų, nemezga draugysčių, neatskleidžia tapatybės, bando psichiškai izoliuotis nuo supančio pasaulio.
Viljamas primena „Taksisto“, kurio scenarijų Schraderis prieš beveik pusšimtį metų parašė Martinui Scorsese, veikėją. Karo Irake veteranas Viljamas turi paslaptį – jis buvo Abu Graibo kalėjimo prižiūrėtojas ir už kalinių kankinimą dešimt metų pats kalėjo. Schraderis yra sakęs, kad filmo sumanymas gimė, kai jis susimąstė, kas turi atsitikti, kad žmogus norėtų atsiskirti nuo pasaulio: „Jis negali numirti, bet iš tikrųjų negali ir gyventi.“
Išėjęs iš kalėjimo Viljamas pats susikuria skaistyklą. Iš izoliacijos jį ištraukia pažintis su jaunuoliu Kirku (Tye Sheridan), kurio tėvas kadaise tarnavo tame pačiame dalinyje ir nusižudė, nesugebėdamas pakelti kaltės. Kirkas žino apie Viljamą viską ir jo kelyje atsidūrė neatsitiktinai, nes trokšta tik vieno – atkeršyti tėvo vadui, nes už Abu Graibo nusikaltimus mokėjo kareiviai, o ne jų vadai.
Schraderis pamatė pirmą filmą būdamas aštuoniolikos, nes užaugo religingoje kalvinistų šeimoje, bet netrukus tapo kino kritiku, vėliau išgarsėjo kaip scenaristas. Pirmą filmą sukūrė 1978-aisiais. Schraderio herojai – dažniausiai vieniši, gyvenimo aplinkybėse susipainioję žmonės. „Kortų skaičiuotojas“ nėra tobulas filmas, nuvilia jo pabaiga. Tačiau Schraderis siūlo pažvelgti į paprastus žmones, į kurių gyvenimą įsibrovė didžioji istorija, ir padeda suprasti jų desperatiškus bandymus rasti vilties.
Vienas mėgstamiausių mano jaunystės režisierių Bertrand’as Tavernier (1941–2021) jau devyniolikos tapo „Cahiers du cinéma“ kritiku, įkūrė kino klubą. Jis buvo vienas geriausių JAV kino žinovų, didis sinefilas ir parašė ne vieną kino istorijai skirtą knygą. Režisūros mokėsi dirbdamas asistentu. 1974 m. Tavernier debiutavo filmu „Sen Polio laikrodininkas“, kuris pelnė Berlinalės „Sidabrinį lokį“. Režisierių domino įvairūs žanrai, jis kūrė ir dokumentinius filmus, bet visada pabrėždavo: „Kurdamas filmą noriu parodyti ne tik herojaus likimą, bet ir jį supantį pasaulį. Įvairius visuomeninius ir politinius kontekstus, nes jie veikia žmonių gyvenimą.“
Tavernier rūpėjo ir istorinis kinas, leidžiantis atgaivinti tai, kas įvyko, kas buvo svarbu. 2002 m. pasirodžiusiame filme „Leidimas“ (LRT Plius, 17 d. 21 val.) Tavernier pratęsė, regis, Prancūzijoje niekad nenutylančią diskusiją apie kolaboravimą Antrojo pasaulinio karo metais. Filmo herojai – du kino kūrėjai – okupuotame Paryžiuje renkasi skirtingus kelius. Žanas Devevras (Jacques Gamblin) dirba kino studijoje, tapusioje nacių kino industrijos dalimi. Jis yra Pasipriešinimo dalyvis. Scenaristas Žanas Oranšas (Denis Podalydès) atsisako dirbti vokiečiams, nors neturi iš ko gyventi ir skursta. Tavernier filme tarsi supriešina prancūzų kultūrą ir prancūzų istoriją. Jis rodo du požiūrius, kurie aktualūs visada, ir klausia, kurio personažo elgesys morališkai teisingesnis. Oranšas liks nesusitepęs, o kolaborantas Deveras galės laisvai judėti ir teikti informaciją partizanams, bet jo leidimas liks gėdos ženklu.
Pagal Olivier Bourdeaut romaną sukurtas Régis Roinsard’o filmas „Belaukiant Bodžanglio“ (LRT, 17 d. 21 val.) – apie kitokią Prancūziją. Jo herojai Kamilė (Virgine Efira) ir Žoržas (Romain Duris) susipažįsta atsitiktinai, tarp jų užsimezga audringas romanas, peraugęs į netipiškai laimingą santuoką. Ekscentriška pora žadina pavydą ir susižavėjimą. Jie gyvena prabangiai, bet ne pagal kišenę, bėga nuo nuobodžio, matuojasi įvairius įvaizdžius ir įjungia vaizduotę tada, kai gyvenimas atrodo pernelyg banalus. Bet kartą Kamilė liaujasi skirti, kur baigiasi žaidimas ir prasideda beprotybė. Tai privers Žoržą ir jų sūnų daryti viską, kad būtų išvengta to, kas neišvengiama.
Prancūzijoje „Belaukiant Bodžanglio“ buvo gausiai lankomas filmas, bet sulaukė kritikos už bandymus reanimuoti ankstesnių dešimtmečių populiarųjį prancūzų kiną, kurti „vintažinę“ nostalgiją. Kita vertus, filme formuluojami klausimai, ar gali šeima atsisakyti socializuotis, nepripažinti konstitucijos, kurti savąją utopiją, kurioje vaikas nelanko mokyklos ir niekas nemoka mokesčių. Roinsard’as klausia, kur baigiasi svajonė ir prasideda beprotybė, tik jam pristigo meistrystės kuriant ir šiuolaikinę parabolę, ir ekscentrišką viziją.
Pabėgimas į laisvę – Michaelio Herbigo filmo „Balionas“ (LRT Plius, 21 d. 21.33) tema. Jis nukels į 1979-ųjų Tiuringiją, kur dvi šeimos jau dvejus metus kuria planą pabėgti iš VDR (pamiršusiems – tai Vokietijos Demokratinė Respublika) į Vakarus. Deja, jų balionas sudūžta, o saugumas iškart pradeda tyrimą. Šeimos priverstos skubiai gamintis naują balioną...
Lisos Jespersen filmo „Persona non grata“ (LRT Plius, šįvakar, 15 d., 21.30) herojė pasijuto laisva, kai iš kaimo pabėgo į Kopenhagą ir tapo rašytoja. Jos knyga apie nelengvą vaikystę fermerio šeimoje sulaukė populiarumo. Laura visada svajojo gyventi kitaip nei jos šeima, bet vieną dieną ji yra priversta grįžti namo, į brolio vestuves. Akivaizdu, kad šeimai nusispjaut į jos sėkmę ir progresyvias pažiūras. Dar paaiškėja, kad brolis veda Lauros vaikystės priešę ir kartu juodžiausią jos romano veikėją.
Vaikystė provincijoje uždeda antspaudą, palieka randų, bet žadina nostalgiją, kuriai geriau nepasiduoti. Geriau nostalgiškai prisiminti vaikystėje matytus filmus, o tarp jų bus ne vienas, kuriam muziką parašė Ennio Morricone. Dokumentinis Giuseppe’s Tornatore filmas „Maestro Ennio“ (LRT Plius, 18 d. 21. 30) trunka 150 minučių ir pasižymi išsamiai perteikta 2020 m. mirusio kompozitoriaus biografija. Filme daug kalbančių galvų, o autorius („Naujojo „Paradiso“ kino teatro“ režisierius trisdešimt metų bendradarbiavo su Morricone) slepiasi už kameros ir klausosi. Klausosi, ką sako kompozitorius, jo kūriniai ir jį pažinoję žmonės. Tačiau išeities taškas visada lieka Morricone kūryba. Pagarbos duoklė kompozitoriui nepastebimai virsta virtuoziškai sumontuotu, stebuklingai vingiuojančiu pasakojimu apie pastarųjų penkių dešimtmečių (pop)kultūrą, kino istorijos pamoka ir stimuliuojančiu kino muzikos analizės pratimu. Tornatore taikosi tiesiai į širdį – jo nostalgijos šaltinis yra su garsais sulietų vaizdų galia.
Gausios filmo temos neturėtų stebinti: Morricone iliustravo vadinamuosius spagečių vesternus, išmokė, kaip kine skamba nostalgija, sacrum sujungė su erotika, avangardo garsus – su siaubo filmais. Sunku įsivaizduoti, kaip Maestro Ennio supras tie, kurie nematė Sergio Leone, Piero Paolo Pasolini, Bernardo Bertolucci ar Briano De Palmos filmų, bet beveik penkiuose šimtuose Morricone garso takelių yra muzikos kiekvienam. Tornatore primena apie tai.
Jūsų – Jonas Ūbis
