Kinas
Elena Jasiūnaitė
Nesibaigiančios versijos
Nauji filmai – „Backrooms“
Viskas prasidėjo nuo vienos internete paplitusios nuotraukos, kurioje užfiksuota biurą primenanti erdvė. Keistas pertvarų išdėstymas su nežinia kur vedančiais posūkiais, belangės sienos ir geltonas monochrominis tonas ne vieną privertė pasijausti nejaukiai. Nuotrauka tapo internetinių siaubo istorijų objektu ir netrukus sudomino jauną kūrėją Kane’ą Parsonsą.
Jonas Ūbis
Tas saldus žodis kaifas
Krėsle prie televizoriaus
Sekmadienio vakarą žiūrėdamas „Panoramą“ (LRT) dar kartą įsitikinau, kad Karlas Marxas buvo teisus sakydamas, esą religija yra opiumas liaudžiai. Į Vilniaus gatves išsiliejus Pasaulinio gailestingumo kongreso dalyvių ir sirgalių miniai, viena eitynių dalyvė prisipažino, kad tikėjimas jai leidžia patirti kaifą. Kiekvienam savo, tad ir aš nusprendžiau pasiūlyti tikro kaifo akimirkų, mėgaujantis net ne vienu, o keliais šios savaitės filmais.
Nataliia Serebriakova
Netikiu ateitimi, kurioje DI pavergia žmoniją
Pokalbis su Hirokazu Kore-eda
Kino kritikė Nataliia Serebriakova kalbina „Auksinės palmės šakelės“ laureatą režisierių Hirokazu Kore-edą, kuris šiemet sugrįžo į Kanų kino festivalio konkursinę programą su nauju filmu „Avis dėžėje“ („Hako no naka no hitsuji“, Japonija) apie sielvartą, atmintį ir dirbtinį pakaitalą. Filmas pasakoja apie tėvus, kurie, praradę vaiką, į namus parsiveža humanoidą, – tai įsimintina premisa, kurią pasitelkęs Kore-eda dar kartą nagrinėja šeimos, netekties temas ir tai, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi.
Augustė Nalivaikė
Naikinu save ir kitus
Vyriškumas seriale „Pusė žmogaus“
Po „Elniuko“ („Baby Reindeer“, 2024, „Netflix“) sėkmės Richardas Gaddas, kaip dažnai nutinka sukūrus itin sėkmingą projektą, pateko į keistą padėtį: jis tapo kūrėju, iš kurio laukiama ne tiesiog gero serialo, o emocinės tiesos. „Elniukas“ žiūrovus užkariavo ne tik autobiografiniu atvirumu ar trauminių patirčių vaizdavimu, bet ir gebėjimu atmesti patogias moralines pozicijas. Šio serialo pasaulio žmonės vienu metu ir pažeidžiami, ir destruktyvūs, o aukos ir smurtautojo ribos dažnai išnyksta.
Elena Jasiūnaitė
Ne pagal dėsnį
Nauji filmai – „Žvaigždžių karai: Mandalorietis ir Grogu“
Tris sezonus tęsęsis „Mandalorietis“ („The Mandalorian“, sumanymo autorius Jonas Favreau, 2019–2023) tapo vienu sėkmingiausių „Žvaigždžių karų“ franšizės kūrinių, skirtų televizijai, nors ir nepralenkė sudėtingesnio, suaugusiųjų auditorijai skirto „Andoro“. Kosmoso vesternas pasakojo apie paribyje dirbantį atskalūną galvų medžiotoją, per vieną darbinę užduotį išgelbėjusį kūdikį ateivį Grogu, dėl jo išsižadėjusį savo darbo etikos principų ir bendroje jų kelionėje tapusį geresniu žmogumi.
Jonas Ūbis
Geriau judėti
Krėsle prie televizoriaus
Suprantu, kad aistringai kovojant už laisvą žodį galvoti apie profesionalumą nelieka laiko. LRT nuosekliai grumiasi su asmeniniuose košmaruose gimusiais fantomais, tad nenuostabu, kad menkas profesinis „Sidabrinių gervių“ ceremonijos lygis badė akis. Provincialu, ištęsta ir nuobodu. Vedėjai sėkmingai šturmavo aukščiausias banalybių viršūnes, apdovanojimų teikėjai sakė ilgus monologus apie save, skambėjo daug liaupsių lietuvių kinui, tautinis popsas liejosi per kraštus.
Aistė Račaitytė
Viena sunkiausių patirčių gyvenime
Pokalbis su režisieriumi Rostislavu Kirpičenko
Šiemet Kanų kino festivalio programoje, tarp specialiųjų seansų, pristatytas ir lietuvių, prancūzų bei estų bendros gamybos Rostislavo Kirpičenko debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Pavasaris“ („Vesna“). Jame pasakojama apie Rusijos okupuotą Ukrainos miestelį, kuriame kunigas Andrejus (Kęstutis Cicėnas) bažnyčią turi paversti laikinu nužudytų civilių morgu. Slapta grąžindamas kūnus šeimoms, kad mirusieji būtų oriai palaidoti ir karo nusikaltimai nebūtų nuslėpti, jis kasdien rizikuoja savo ir artimųjų gyvybe.
Jonas Ūbis
Visai kaip gyvenime
Krėsle prie televizoriaus
Paulo Feigo „Nedidelė paslauga“ (TV3, 31 d. 21.40) – lyg atsakas praėjusią savaitę rekomenduotai Davido Fincherio „Dingusiai“, mat filmo herojė Emili (Blake Lively), vadovaujanti didelės firmos viešiesiems ryšiams, atrodanti verta milijono dolerių ir sugebanti išgerti kibirą martinio, dingsta, o jos ieškoti imasi geriausia draugė Stefani (Anna Kendrick), kiekvienam kompleksą galinti įvaryti tobula, bet kartu neurotiška namų šeimininkė, mama ir žmona – beveik lietuvių konservatorių idealas.
Mantė Valiūnaitė
Teisybės jausmas su didele išlyga
79-asis Kanų kino festivalis
Glamūriškiausias ir vienas svarbiausių Europos kino renginių – Kanų kino festivalis – dažnai linksniuojamas kaip toks, kuriame galima rasti įvairiausio kino. Ten savo programų pagrindą sudaro ir Lietuvos kino festivaliai, o tai reiškia, kad daugelio filmų teks ilgokai palaukti. Vis dėlto pagrindinis konkursas, taip pat trumpametražių filmų ir „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos kasmet darosi vis konservatyvesnės formos atžvilgiu. Jau kuris laikas į šias programas nebepatenka dokumentiniai filmai, o, regis, jau prieš kelis dešimtmečius buvo pralaužti ledai. Pagrindiniame konkurse vėl gausu tradicinių prancūziškų dramų, daugelis jų galėtų sėkmingai keliauti tiesiai į kino teatrų repertuarą. Galėčiau daryti išvadą, kad Kanai grįžta prie konservatyvaus žvilgsnio į kiną, praranda drąsą, tačiau šiais metais konkurse kaip niekad daug neheteronormatyvių meilės istorijų. Tad net jei ir pasigedau drąsesnės formos filmų, atvirumo kitoms rūšims nei vaidybinis kinas turinio aspektu Kanai, regis, kaip niekad laisvi. Taip pat džiugina pastangos rodyti filmus iš tolimų šalių, kurių filmai nebuvo rodomi niekada arba labai retai.
Jonas Gusevičius
Mirties akivaizdoje
Apie Ingmaro Bergmano „Septintąjį antspaudą“
Iškvėpus paskutinį atodūsį, atplėšus paskutinį, septintąjį antspaudą, pasaulis išnyksta. Mirtis pergali gyvenimą, kurį įgalino. Tai nestebina, nes tarę „juoda“ mintyse tuoj išvysime „balta“ ar, kaip būtų taręs belgų scenaristas bei eseistas Maurice’as Maeterlinckas: „Mirties ir tik mirties turėtume klausti, norėdami ką nors sužinoti apie gyvenimą.“ Tad nekeista, kad vienas iškiliausių režisierių kino istorijoje Ingmaras Bergmanas gerai žinomame filme „Septintasis antspaudas“ („Det sjunde inseglet“, 1957), neseniai rodytame kino teatre „Skalvija“, ieškodamas prasmės, tikslo, Dievo, kreipiasi į niekad nenuviliančią ir visad šalimais žmogaus sliūkinančią palydovę.
