Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

2000-aisiais pasirodęs Rogerio Donaldsono trileris „Trylika lemtingų dienų“ (LNK, 4 d. 22.30) pasakoja apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai nutiko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Jos per penkias minutes galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus paruoštos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Numylėtinė“

Originalus „Numylėtinės“ („Miller’s Girl“, JAV, 2024) pavadinimas turi dvejopą prasmę: aštuoniolikmetė vidurinės mokyklos moksleivė Kairo Svyt (Jenna Ortega) įsimyli savo literatūros mokytoją Džonataną Milerį (Martin Freeman). Tačiau ją ne mažiau traukia ir rašytojo Henry Millerio kūryba. Jo sekso aprašymų kupinose knygose buvo pakankamai literatūrinių pretenzijų, kad skaitytojus įtikintų, jog tai yra šis tas daugiau nei paprastas šlamštas. Nepaisant visų debiutuojančios režisierės ir scenaristės Jade Halley Bartlett pastangų bei ambicijų, „Numylėtinė“ šlamšto kartelės niekaip neperlipa.

Aistė Račaitytė

Pirmi įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio

Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.

Mantė Valiūnaitė

Nauji filmai – „Apie sausą žolę“

2019 m. Kanuose po filmo „Laukinė kriaušė“ premjeros kalbinau turkų režisierių Nuri Bilge Ceylaną. Interviu pavadinau „Filmų kūrimas padeda įveikti melancholiją“. Išties, režisierius tuomet padarė melancholiško, atidžiai į pasaulį žvelgiančio kūrėjo įspūdį. Seku Ceylano kiną nuo pat jo trečiojo filmo „Klimatas“ (2006) ir rašiau ne vieno jo filmo recenziją, taigi neslėpsiu, kad esu didelė šio režisieriaus gerbėja ir kiekvieno naujo jo kūrinio laukiu apimta smalsumo. Jų žiūrėti einu kaip į susitikimą su brangiu draugu, nes žinau, kad pokalbis bus įdomus. Sunkiasvoriai Ceylano filmai primena apie kino galimybę ne tik pasakoti istorijas, bet ir kelti filosofinius klausimus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.

Nuri Bilge Ceylano kino įstatymai

Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas filme „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2023) sugrįžta prie savo kūryboje dažnai plėtojamų Antono Čechovo kūrinių motyvų. Filmo herojus dailės mokytojas Sametas (Deniz Celiloğlu) pagal paskyrimą dirba kaimo mokykloje. Kaimas nedidelis, prie šalies sienos, todėl griežtai kontroliuojamas, čia gyvenantys žmonės slepia ne vieną dramą. Atrodo, net žiema čia niekad nesibaigia. Mokykla skurdi, kolegos paskendę kasdieniuose rūpesčiuose ir apkalbose. Sametas jaučiasi per geras provincijai ir svajoja būti perkeltas į Stambulą. Populiarus tarp mokinių, bet ūmaus būdo, jis apkaltinamas netinkamu elgesiu su mokine ir, negana to, įsivelia į meilės trikampį su gretimame miestelyje dirbančia anglų kalbos mokytoja Nurai (Merve Dizdar Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį).

Marija Martinaitytė

Nauji filmai – „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“

Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Lietuva, Airija, Latvija, 2024) suskirstytas į penkias dalis, prieš kiekvieną pasirodo trumpa ištrauka iš Williamo Shakespeare’o „Sonetų“, tampanti filmo dalies pavadinimu. Shakespeare’as meilę ir jos simbolius fiksavo eiliuotame tekste, o filme meilės ar lengvo susižavėjimo, dažnai besibaigiančio, atšąlančio, neaiškaus ir trumpalaikio, žymės atsiranda ant buto, neturinčio nuolatinių gyventojų ir nuomojamo per „Airbnb“ platformą, drebančių sienų. Vilniaus centre, priešais Katedrą, Vrublevskio gatvėje esančiame bute apsistoja vis kitokius jausmus ir situacijas patiriantys žmonės, gyvenantys labai skirtingai, dažnai neturintys tarpusavyje nieko bendro, tačiau jie savo negandomis vienaip ar kitaip prisideda prie seno namo įtrūkimų gilinimo.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Praeities šešėlis“

Amerikiečių režisierius Toddas Haynesas mėgsta plyšius tarp tikrovės (arba to, ką suvokiame kaip tikrovę) ir regimybės. Todėl jam patinka stebėti iš pirmo žvilgsnio tobulą šeimos harmoniją, kad po truputį atskleistų vos matomus įtrūkimus ir įbrėžimus. Kadangi jį žavi šis veidmainiškas įvaizdis, apsimetantis pasaka apie gerus santykius, ištikimą žmoną, rūpestingą vyrą, motinystę be streso, nuostabius vaikus, amerikietišką gerovę etc., kiekviename filme jis demaskuoja kiek kitokį šio žaidimo aspektą. Didžiuma „Praeities šešėlio“ („May December“, JAV, 2023) veiksmo vyksta tobuluose namuose ir jų apylinkėse – mėgstamoje amerikietiškų svajonių, virstančių košmarais, scenografijoje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškų televizijų naujienos kartais primena reportažus iš kreivų veidrodžių karalystės. Štai socialdemokratų partijos vadovė kviečia balsuoti už dešiniųjų pažiūrų prezidentą, o liberalas Artūras Zuokas rinkimuose žada palaikyti radikalų nacionalistą. Štai dar kartą keičiasi nacionalinio stadiono Vilniuje koncepcija, nes už statybas atsakingos bendrovės darbuotojas kazino pralošė apie trisdešimt milijonų eurų, o naujasis Vilniaus savivaldybės gelbėtojas statybų magnatas akivaizdžiai mėgaujasi savo didvyriškumu. Tarnybinės etikos taisykles pažeidęs šalies vadovas aiškina, kad jis nieko nepažeidė ir visada buvo artimas kultūrai. Pastarosios sąvoka, regis, nelabai aiški net tą kultūrą valdantiems ar skleidžiantiems, nes vis mažiau jos vartotojų ir gamintojų geba atskirti pramogą nuo kultūros.