Suprantu, kad aistringai kovojant už laisvą žodį galvoti apie profesionalumą nelieka laiko. LRT nuosekliai grumiasi su asmeniniuose košmaruose gimusiais fantomais, tad nenuostabu, kad menkas profesinis „Sidabrinių gervių“ ceremonijos lygis badė akis. Provincialu, ištęsta ir nuobodu. Vedėjai sėkmingai šturmavo aukščiausias banalybių viršūnes, apdovanojimų teikėjai sakė ilgus monologus apie save, skambėjo daug liaupsių lietuvių kinui, tautinis popsas liejosi per kraštus. Buvo galima fotografuotis net prie dviejų „sienelių“, tad LRT tinklalapio galerijoje puikuojasi per kelis šimtus ceremonijos personažų. Regis, dauguma jų su kinu nelabai ką turi bendra.
Neprofesionalumą pirmiausia išduoda detalės, kad ir ta, jog LRT programų sudarytojai pamiršo vieną Wojciecho Haso kūrybai skirtos retrospektyvos filmą, tad rodo jį dabar. Žinoma, geriau vėliau negu niekad, juolab kad „Nepaprasta Baltazaro Kobero kelionė“ (LRT Plius, birželio 6 d. 22 val.) – paskutinis Haso filmas, pasirodęs 1988 metais. Jo pagrindas – prancūzų rašytojo Frédéricko Tristano romanas.
Šešiolikmečio Baltazaro istorija – tai metafizinė jauno žmogaus kelionė, ieškant išminties ir žinių apie gyvenimą. Ji vyksta konkrečiu istoriniu laiku – vėlyvojo Atgimimo Europoje, kur kovojama už sielas, skamba religiniai ginčai, reformatų mintis susiduria su inkvizicijos galia. Jei konkrečiau, dorasis Baltazaras keliauja iš Bauceno į Dresdeną, vėliau į Veneciją. Jį gundo ir angelas, ir šėtonas, o mokytojais tampa mirusių artimųjų dvasios, apsimetėliai teologai, alchemikai, magai, spaustuvininkai ir cirko žonglieriai. Baltazaras mokosi mylėti, ginti tiesą ir atleisti skriaudas, pažinti žmonių vertę. Bet kelionės tikslas nepasiekiamas. Filmo leitmotyvu tampa Baltazaro spaustuvėje surinkta šv. Anzelmo Kenterberiečio mintis, kad geriau judėti priekin, kartais net ir klaidžiojant, nei likti nejudriam.
Sukčiai, manipuliuotojai, fenomenalūs apgavikai – mėgstami amerikiečių kino personažai. Davidas O. Russellas moka rodyti dviprasmiškus, įvairių amerikietiškų kompleksų apsunkintus herojus. Gyvenime jis garsėja kaip mušeika (kliuvo ir George’ui Clooney, ir Christopheriui Nolanui), piktų žodžių aktoriams filmavimo aikštelėje negailintis režisierius, mėgstantis politiškai nekorektiškus pasisakymus. Jis išgarsėjo bene pirmuoju amerikiečių filmu apie karą Katare „Trys karaliai“, pasisekimo sulaukė jo „Optimisto dienoraštis“ ir „Kovotojas“ bei daug prestižinių apdovanojimų surinkusi „Amerikietiška afera“ (LRT, 7 d. 21.50). 2013 m. sukurtas filmas – šis tas daugiau nei pasakojimas apie gudrią aferą. Tai įžvalgi ir gana ciniška, virtuoziškai suvaidinta amerikietiškos svajonės studija.
Pagrindiniai filmo personažai – sukčių pora Irvingas (Christian Bale) ir Sidnė (Amy Adams) bei FTB agentas Ričis (Bradley Cooper), kiekvienas savaip siekiantys įgyvendinti didžiules ambicijas. Pagrindinė – perkurti save geresniu, turtingesniu, žavesniu, seksualesniu, nei lėmė aplinkybės. Todėl herojai yra linkę pateisinti bet kokias priemones ir puikiai įvaldę manipuliavimo kitais meną. Pabaigoje užkadrinis Ričio balsas pasakys, kad jo istorija amžina, nes tai išgyvenimo drama. Bet, sakyčiau, tai greičiau režisieriaus ironija, nes išgyvenimo dramos amerikiečių kine jau persikėlė į kosmoso platybes. Tačiau Russellui įdomiau likti Žemėje.
Filmo pagrindas – plačiai nuskambėjusi „Abscam“ byla, kai FTB pavyko sugauti korumpuotus politikus, pakišus jiems netikrus arabų šeichus; iš čia ir rasistiškas, filme, beje, nuskambantis pavadinimas „Arab scam“. Russellas išnaudoja 8-ojo dešimtmečio nostalgiją. Iš pradžių ją sužadina garso takelis: „Amerikietišką aferą“ užlieja „Delilah“, disko muzika ir šokiai, vėliau – kruopščiai atkurti interjerai, baldai, pirmosios mikrobangų krosnelės, auksiniais rėmais puošti veidrodžiai, automobiliai, kostiumai ir, žinoma, fantastiškos šukuosenos, kuriomis puikuojasi filmo veikėjai. Tai leidžia panirti į laiko dvasią. Bet „Amerikietiška afera“ turi kelis dugnus, juos atrasti ir yra įdomiausia.
Pastaraisiais dešimtmečiais Russello filmai retesni, 2022 m. pasirodęs „Amsterdamas“ (LNK, 7 d. 22.35) kol kas paskutinis. Tai režisieriaus fantazija, nukelianti į 4-ojo dešimtmečio JAV ir rodanti vienos didžiausių amerikiečių sąmokslo teorijų genezę, nors jos pagrindas – realus. Tai 1933 m. politinio sąmokslo nuversti JAV prezidentą Frankliną Delano Rooseveltą ir jo vieton pasodinti diktatorių istorija. Šaknis Amerikoje leidžiantis vokiškas fašizmas filme tampa amžino rasizmo ir klasinių padalijimų metafora.
...1933-iųjų Niujorkas. Pirmojo pasaulinio karo veteranas Bertas turi nedidelę kliniką ir padeda tokiems pat karo sužalotiems kaip jis. Bertą ir jo geriausią draugą advokatą Haroldą pasamdo buvusio jų vado duktė. Mergina nori staiga mirusio tėvo skrodimo. Jis mirė grįžęs iš Europos, kai rengėsi pasisakyti kovos draugų susitikime. Bertas ir Haroldas net nenumano, kas jų laukia... Filme vaidina tuntas žvaigždžių, tarp kurių Christianas Bale’as, Johnas Davidas Washingtonas, Margot Robbie, Robertas De Niro, Ramie Malekas, Anya Taylor-Joy.
Į palyginti nesenus laikus, 8-ąjį dešimtmetį, grįžta danų režisieriaus Ali Abbasi filmas „Mokinys“ (LNK, šįvakar, 5 d., 21.30). Tai pasakojimas apie įtakingą advokatą Roy’ų Cohną (Jeremy Strong), kuris imasi globoti jauną Niujorko nekilnojamojo turto verslininką Donaldą Trumpą (Sebastian Stan) ir moko jį, kaip siekti geidžiamų tikslų, tarp jų – tapti televizijos laidos „Mokinys“ vedėju. Globotinis yra niekšas, homofobas, rasistas, jam akivaizdžiai stinga išsilavinimo, jis prievartauja savo žmoną. Tačiau Abbasi kartais jį rodo kaip piktavalio likimo auką, kompleksų pilną narcizą. Trumpai tariant, tai filmas apie Trumpo kelią link tamsiosios planetos pusės. Kita vertus, man tos pusės pakanka ir kas vakarą stebint vis naujus jau nebe filmo personažo Trumpo ekscesus, todėl pasirinksiu poezijos ir literatūros pritvinkusį Christiano Petzoldo „Liepsnojantį dangų“ (LRT Plius, šįvakar, 5 d., 23 val.), tiksliai diagnozuojantį menininko situaciją neišvengiamos artėjančios katastrofos akivaizdoje.
Jūsų – Jonas Ūbis
