Netikiu ateitimi, kurioje DI pavergia žmoniją

Kino kritikė Nataliia Serebriakova kalbina „Auksinės palmės šakelės“ laureatą režisierių Hirokazu Kore-edą, kuris šiemet sugrįžo į Kanų kino festivalio konkursinę programą su nauju filmu „Avis dėžėje“ („Hako no naka no hitsuji“, Japonija) apie sielvartą, atmintį ir dirbtinį pakaitalą. Filmas pasakoja apie tėvus, kurie, praradę vaiką, į namus parsiveža humanoidą, – tai įsimintina premisa, kurią pasitelkęs Kore-eda dar kartą nagrinėja šeimos, netekties temas ir tai, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi.

Koks buvo jūsų santykis su dirbtiniu intelektu (DI) ir ar jis pasikeitė kuriant filmą?

Mano santykis iš esmės nepasikeitė, bet anksčiau dirbtinio intelekto niekada nenaudojau. Kuriant „Avį dėžėje“ pirmą kartą paprašiau „ChatGPT“ perskaityti mano scenarijų ir pasakyti, ką apie jį mano. DI labai gyrė scenarijų, bet tai manęs ypač nenudžiugino. Mes šiek tiek pasikalbėjome, ir tai, ką jis pasakė, buvo teisinga, bet ne itin įdomu. Pradėjau savęs klausti, kodėl taip yra, ir, manau, todėl, kad čia nėra jokio šališkumo. Jei gyveni jau 20 ar 30 metų, esi matęs daug filmų ir patyręs daug dalykų – visa tai atsispindi tavo nuomonėse, mintyse. Tačiau DI neturi tokios gyvenimiškos patirties.

Jūsų filmas – tai „šeimos reikalai, kaip įprasta“. Tačiau šįkart paliečiamas ir DI klausimas.

Norėjau sugretinti DI istoriją su istorija apie vaikus, kurie auga, tampa savarankiški ir pranoksta tėvus. Filme DI pranoksta savo kūrėjus ir toliau vysto savarankišką sąmonę. Mąsčiau: kai tai įvyks, kai DI mus pralenks, ar jis bus suinteresuotas valdyti žmones – šias erzinančias, neaiškias, sunkiai suprantamas būtybes, ar tiesiog paliks žmonių visuomenę ir sukurs savo naują visuomenę, taip pat, kaip vaikai užauga ir palieka tėvus? Įdomu tai, kad tuo metu, kai kūrėme šį filmą, mano paties dukra įstojo į universitetą ir paliko namus.

Kokių emocijų tai sukėlė?

Ir džiugių, ir liūdnų – turbūt kaip ir filmo veikėjams.

Kine DI paprastai vaizduojamas kaip kažkas labai blogo. Tačiau jūsų filme viskas kitaip. Robotas atrodo labiau žmogus nei patys žmonės. Ar toks buvo jūsų tikslas nuo pat pradžių? Kaip ši idėja susiformavo?

Netikiu ateitimi, kurioje DI pavergia žmoniją, – tokia vizija dažnai vaizduojama filmuose. Man tai neatrodo tikroviška. Kaip jau sakiau, nemanau, kad DI būtinai norės įsitraukti į šią sudėtingą ir varginančią žmonių visuomenę. Filme humanoidas, augdamas ir tobulėdamas, dėl tėvų įtakos susidomi architektūra, tačiau tuo pačiu metu formuoja ir savo paties idėjas. Jis pradeda projektuoti savo namą, savo gyvenamąją vietą.

Filme minimas Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Viena scena man taip pat primena „Piterį Peną“ – kai vaikai kartu stato namą, kad galėtų gyventi miške. Ar tai kaip nors buvo įkvėpta literatūros?

Nepastebėjau ryšio su „Piteriu Penu“, bet taip, tai logiška.

Ar buvo dar kokių įkvėpimo šaltinių?

Na, „Mažasis princas“ yra pasaka apie vaizduotę. Mąsčiau apie tai, kas mus skiria nuo humanoidų. Žinojau, kad noriu, jog motina humanoidui vaikui prieš miegą skaitytų pasaką, ir svarsčiau, kokią knygą pasirinkti. Pamaniau, būtų įdomu, jei tai būtų knyga, kurios humanoidas negalėtų iki galo suprasti. Prisiminiau „Mažojo princo“ epizodą su avimi dėžėje ir nusprendžiau atkurti tą idėją. Taip atsirado scena su sniego rutuliu, joje berniukas išlaisvina princą iš sniego rutulio, kuris pats savaime yra tam tikra dėžė. Lygiai taip pat jis galiausiai išlaisvinamas iš savo paties dėžės – namo, kuriame gyvena, kai suprojektuoja savus namus.

Papasakokite apie darbą su šį vaidmenį atlikusiu vaiku, Rimu Kuwaki, nes personažas labai sudėtingas. Matome, kaip jis pamažu įgyja žinių ir netgi tam tikrą emocinį sąmoningumą, nors tai ne visada akivaizdu. Kaip sekėsi dirbti su Kuwaki?

Jis turėjo labai mažai aktorinės patirties, bet intuityviai pajutau, kad pasirinkta tinkamai. Vis dėlto surengiau keletą atrankų. Per jas prašiau berniukų apsimesti robotais – vaikščioti kaip robotai ir sustoti, kai aš pliaukštelėsiu rankomis. Man reikėjo įsitikinti, kad jie sugeba sustoti akimirksniu, nes dešimtmečiai berniukai nelabai moka stovėti ramiai. Net kai jie stovi ramiai, dažnai vis tiek krūpčioja. Kuwaki buvo kitoks. Per atrankas įsitikinau, kad jis tai sugeba.

Kalbant apie vaidybą, aš jam nenurodžiau „elgtis kaip robotui“ ar kokioje nors scenoje būti ypač mechaniškam. To neakcentavau. Frazė, kurią jis sako motinai – „Ar būtum laimingesnė, jei manęs čia nebūtų?“ – yra tai, ko mes nesitikime išgirsti iš vaiko lūpų. Tai ją labai giliai sukrečia, nes ji jaučiasi taip, tarsi robotas matytų jos vidų, ir dėl to pradeda į jį žiūrėti kitaip. Bet manau, jei turite vaikų, žinote, kad kartais jie pasako kažką netikėtai įžvalgaus, kažką, kas pakeičia jūsų požiūrį į juos. Taigi aš jam nedaviau konkrečių vaidybos nurodymų. Ta dalis priklausė vien nuo aktorės ir to, kaip ji į jį reagavo.

Savo filmuose dažnai skiriate pagrindinį dėmesį vaikams. Ar tai būdas parodyti pasaulį vaikų akimis, ypač kai kalbama apie humanoidą?

Jei kalbame apie perspektyvą, norėjau, kad tai būtų ne humanoido, o tų žmonių, kurie nusprendžia į savo gyvenimą priimti humanoidą, požiūris. Kažkas man yra pasakęs, kad mano filmuose visada yra arba vaikas, kritikuojantis visuomenę, arba miręs žmogus, pateikiantis žvilgsnį iš šalies. Šįkart šie du elementai yra sujungti, nes „miręs“ personažas yra vaikas, ir jis atskleidžia istorijos suaugusiųjų pusę

Kaip įsivaizdavote ateitį, kai buvote vaikas?

Kai buvau vaikas, labai mėgau savo pirmos klasės mokytoją, todėl visada svajojau tapti tokiu mokytoju kaip ji.

O kaip nusprendėte dėl filmo vizualinio stiliaus?

Filmo vizualinis stilius – tai daugiausia mano ir operatoriaus Ryûto Kondô, su kuriuo dirbu jau trečią kartą, bendradarbiavimo rezultatas. Vienas įdomiausių ir sudėtingiausių filmų kūrimo aspektų yra tai, kaip filmas keičiasi per santykius su kitais komandos nariais.

Man taip pat kilo klausimas apie su gamta bendraujančius DI vaikus – tai labai įdomu. Kaip kilo ši idėja?

Perskaičiau keletą knygų apie medžius ir miškų intelektą – apie tai, kad medžiai nėra visiškai atskiri, bet susiję tarpusavyje ir dalijasi informacija, kad išsaugotų ekosistemos sveikatą per tokius tinklus kaip grybiena. Mąsčiau, kodėl žmonės negali daryti ko nors panašaus, ir ar DI, jei jis vystytųsi nepriklausomai nuo žmogaus įsikišimo, galėtų evoliucionuoti į labiau susietą intelekto formą – kažką, kas labiau primintų miškų bendravimą, o ne žmonių. Man atrodo, tai galėtų būti viena iš įmanomų krypčių. Pamaniau, kad būtų įdomu sugretinti šią idėją su vaiku, kuriančiu savo vertybių sistemą ir galiausiai paliekančiu namus.

Taip pat norėčiau paklausti, kokią reikšmę jums, kaip kino kūrėjui, turi Kanų kino festivalis ir ar kuriate filmus siekdamas, kad jie būtų atrinkti.

Šis festivalis yra svarbus, tačiau nekuriu filmų tam, kad jie būtų atrinkti, nors, žinoma, didelė garbė, jei taip nutinka. Prieš dvejus metus Thierry Frémaux manęs paklausė, kodėl aš vis grįžtu (kaip žiuri narys ar su filmais). Pasak jo, „Auksinė palmės šakelė“ pakeitė mano gyvenimą kine, geriau ar blogiau, ir kad patyręs tai dabar jaučiu pareigą remti naują kartą – būti šio rato dalimi. Štai kodėl vėl priėmiau kvietimą. Negalėjau atsisakyti. Noriu toliau kurti filmus ir, žinoma, atvyksiu, kai mano filmai bus atrinkti. Bet taip pat pradėjau remti ir prodiusuoti jaunesnių kino kūrėjų darbus, kad ir kita karta galėtų čia atvykti. Čia taip pat yra mano prodiuseriai – kai kurie iš jų kadaise buvo mano studentai, o dabar prodiusuoja filmus. Galbūt po dvidešimties metų nebe aš atsivesiu žmones į Kanus; galbūt kas nors atsives mane. Ir manau, kad režisieriui tai yra geras dalykas.