Kinas
Viskas prasidėjo nuo vienos internete paplitusios nuotraukos, kurioje užfiksuota biurą primenanti erdvė. Keistas pertvarų išdėstymas su nežinia kur vedančiais posūkiais, belangės sienos ir geltonas monochrominis tonas ne vieną privertė pasijausti nejaukiai. Nuotrauka tapo internetinių siaubo istorijų objektu ir netrukus sudomino jauną kūrėją Kane’ą Parsonsą. Dar būdamas šešiolikos, 2022 m. „YouTube“ platformoje jis pradėjo kurti trumpametražius filmus, kuriuose išplėtė nuotraukoje matomą erdvę ir sukūrė jai naują naratyvą. Tie filmai tapo savarankišku interneto fenomenu (ši informacija man atsakė į klausimą, kodėl į filmo peržiūrą susirinko nemažai žiūrovų, kurių daugumą sudarė jauni vyrai). Jaunu autoriumi susidomėjo A24 studija, ir po ketverių metų vos dvidešimties sulaukęs Parsonsas su scenarijaus bendraautorio Willo Soodiko pagalba gavo galimybę sukurti ilgametražį filmą „Backrooms“ (JAV, Kanada, 2026).
„Backrooms“ prasideda nuo rankinės kameros videoįrašo. „Rasta medžiaga“, – sako užrašas, ir tuo kiek primena „Projektą: Bleiro raganą“. Įrašo autorius juda per tą pačią geltoną nesibaigiančio biuro erdvę. Iš trumpų komentarų darosi akivaizdu, kad jis susijaudinęs ir išsigandęs. Netrukus įrašas nutrūksta, o žiūrovas atsiduria jam įprastame pasaulyje.
Po skyrybų su žmona Klarkas (Chiwetel Ejiofor) vadovauja dėvėtų baldų parduotuvei, kurioje ir gyvena. Verslas nesiseka, naktis jis leidžia gerdamas ir žiūrėdamas televizorių, o dienomis lankosi pas psichoterapeutę Merę (Renate Reinsve). Ji žada Klarkui išsilaisvinimą iš vidinio kalėjimo, tačiau ir pačią Merę persekioja košmarai apie sergančią motiną. Netrukus Klarkas savo parduotuvėje atranda slaptą įėjimą į nesibaigiančią keistojo biuro erdvę – ši jo gyvenimui suteikia prasmės.
Pirmoje filmo dalyje režisieriui puikiai sekasi kurti siaubo atmosferą. Būtent tuščios, atpažįstamos ir kartu iškreiptos biuro erdvės vaizdas gąsdina labiausiai: koridoriai niekaip nesibaigia, o fluorescencinės lempos taip ir neužgęsta. Kurį laiką joje nematyti jokios gyvybės. Žmogaus smegenys įpratusios nuspėti, kas įvyks, – tai sukelia saugumo jausmą. Tačiau kai erdvė, kuri turėtų atrodyti įprasta, pradeda kelti įtarimą, kartu ima stiprėti ir nerimas. Todėl šį kartą siaubas gimsta žmogaus (visų pirma paties žiūrovo) galvoje, judant iš vienos vietos į kitą, nežinant, ko tikėtis, ir ar kas nors šiame keistame pasaulyje iš tiesų kelia grėsmę, ar tai tik fantazija.
Net jei žiūrovai nėra susipažinę su „Backrooms“ priešistore, Klarko istorija filme atrodo universali ir lengvai atpažįstama. Dėl neįgyvendintų svajonių, nepavykusios architekto karjeros ir vis didėjančios vienatvės Klarkas kaltina kitus, daugiausia buvusią žmoną. Ir kuo daugiau pykčio jaučia, tuo labiau atsiriboja nuo kitų. Dabar jis dirba varginantį ir prastai apmokamą darbą, atrodo nevykėlis ne tik savo, bet ir visuomenės akyse, o ateitis regisi dar blogesnė nei dabartis. Nenuostabu, kad pabėgimas į alternatyvią erdvę jam tampa išsigelbėjimu, pasauliu, kuriame jis bent kurį laiką gali gyventi pagal savo taisykles. Tačiau netrukus šią erdvę iš realybės pasiekia personažo taip ir nepaleidęs vidinis konfliktas: atleisti ir pasikeisti ar ir toliau likti tokiam, koks buvo pastaraisiais metais.
„Backrooms“ režisierius vykusiai išnaudoja siaubo filmo formą pasitelkdamas ne vieną priemonę – nuo psichologinės įtampos kūrimo iki erdvėje besislepiančių monstrų. Tačiau dramaturgija lieka silpnoji filmo grandis. Reinsve ir Ejioforas puikiai atlieka savo vaidmenis, bet parodomų praeities traumų nepakanka visaverčiam personažų psichologizavimui. O jis tiesiog būtinas, kai erdvės kuriami groteskiški, iškreiptų formų monstrai tėra jų pačių psichikos refleksija. Neįtikina ir finalinis vidinis Klarko konfliktas – juk galutinis sprendimas leidžia jam ir toliau likti ten, kur yra. Gylio, paaiškinimų apie jos (ir žmogaus) prigimtį pritrūksta ir pačiai erdvei, kuri vis dėlto yra atskiras personažas.
„Backrooms“ moralas gana naivus, tačiau jis primena: kad ir kur būtum, turi rasti būdą susitaikyti pats su savimi. Kitu atveju beliks kurti savo keistas (ir dažnai monstriškas) versijas. Ir nors dvidešimtmečio režisieriaus debiutas netobulas – lydimas ir profesinės, ir gyvenimo patirties stokos, jis žada gana nemažai.
