Ne pagal dėsnį

Tris sezonus tęsęsis „Mandalorietis“ („The Mandalorian“, sumanymo autorius Jonas Favreau, 2019–2023) tapo vienu sėkmingiausių „Žvaigždžių karų“ franšizės kūrinių, skirtų televizijai, nors ir nepralenkė sudėtingesnio, suaugusiųjų auditorijai skirto „Andoro“. Kosmoso vesternas pasakojo apie paribyje dirbantį atskalūną galvų medžiotoją, per vieną darbinę užduotį išgelbėjusį kūdikį ateivį Grogu, dėl jo išsižadėjusį savo darbo etikos principų ir bendroje jų kelionėje tapusį geresniu žmogumi. Šio dueto tolimoje galaktikoje nuotykiai netruko sulaukti būrio gerbėjų dėmesio, o kūrėjams, regis, tapo aišku, kad iš istorijos (ir gerbėjų) galima uždirbti dar daugiau pinigų. Taip kino teatruose šiais metais atsirado „Žvaigždžių karai: Mandalorietis ir Grogu“ („The Mandalorian and Grogu“, rež. Jon Favreau, JAV, 2026).

Filmo pasakojimas tęsia Mandaloriečio ir Grogu nuotykius. Autoritarinės Imperijos režimas žlugęs, Mandalorietis (Perdo Pascalio balsas), lydimas mažojo mokinio Grogu, dirba Naujajai Respublikai. Po visą galaktiką jie ieško buvusių Imperijos lyderių, planuojančių atkurti Imperiją ir keliančių grėsmę naujajai tvarkai.

Filmas prasideda pakenčiamai. Mandalorietis įsiveržia į snieguotuose kalnuose įkurtą priešo slėptuvę ir sustabdo rezgamą sąmokslą. Daug veiksmo ir chaoso, kuriuose tiek Mandalorietis, tiek Grogu pademonstruoja visus turimus savo įgūdžius. Grįžusius į bazę juos pasitinka pulkininkė (Sigourney Weaver) su nauja užduotimi išvaduoti į nelaisvę paimtą hatą Rotą (Jeremy Alleno White’o balsas), iš pirmųjų filmų žinomo hatos Džiabo sūnų, vizualiai – milžinišką kosminį šliužą. Žinoma, paaiškėja, kad viskas yra kitaip, nei atrodė iš pradžių, ir Mandalorietis dar kartą įsivelia į kovą su Imperijos blogiu.

Vis dėlto jau po pirmųjų scenų „Žvaigždžių karai: Mandalorietis ir Grogu“ ima priminti kelių ne itin įdomių serijų popuri. Filmas neturi to, kas ir yra svarbiausia, – personažų. Serialas neabejotinai buvo gana naivus ir turėjo trūkumų, tačiau jis pasiūlė Mandaloriečio, kaip personažo, transformaciją iš bejausmio, šaltakraujo medžiotojo, vykdančio bet kokius užsakymus už atlygį, į tėvišką figūrą. Žiūrovai galėjo stebėti vis artimesnius Mandaloriečio ir Grogu santykius, tai, kaip susitikimas pakeičia juos abu. Filmo veiksmo metu visa tai jau yra įvykę, ir personažų bei jų vystymosi atžvilgu nebepasiūloma nieko naujo.

Šį kartą filmo personažai yra tik labai geri ir labai blogi (šie, žinoma, gauna ko nusipelnę) – nieko per vidurį, nieko gilesnio, suktesnio ar dviprasmiškesnio. Lūkestis, kad bent vienas personažas apgaus, pasirodys esantis kažkas kitas, taip ir lieka nepateisintas. Net pats Mandalorietis kelis kartus spėja pasakyti, kad dabar dirba išimtinai tik teisingajai pusei. Pats Mandalorietis vis dar yra geras tėvas Grogu, ir mintis, kad tėvai rūpinasi vaikais, o vėliau jie apsikeičia vaidmenimis, – graži. Tačiau ašarą turėjusi išspausti scena prailgsta ir pasibaigia taip ir nesukėlusi jokių emocijų.

Didžiausia filmo bėda – scenarijus (nors prie jo dirbo trys scenaristai). Apie buvusį vesterną primena nebent puikus, dinamiškas Ludwigo Göranssono garso takelis. Siužeto skylės kamšomos nesibaigiančiomis kovomis su kompiuterinės grafikos monstrais. Filmo negelbėja nuorodos į „Žvaigždžių karų“ pasaulį ar tokios smulkmenos, kaip režisieriaus Martino Scorsese’s balsas, paskolintas greitojo maisto furgonėlyje dirbančiai beždžionei. Viskas nuspėjama, stokoja emocijų, nieko naujo nepapasakoja apie personažus ir ilgos kelionės po galaktiką metu niekur jų nenuveda. Atrodo, kad net Pascalis, vienintelėje scenoje nusiėmęs šalmą, gėdijasi savo buvimo ir atvirai nepersistengia vaidindamas.

„Mandaloriečio“ seriale daug kartų buvo ištarta frazė „this is the way“, atspindinti visą mandaloriečių filosofiją, reiškianti jų pasirinkimą, principus, tradiciją. Filme ji nuskambėjo tik vieną kartą, išversta kaip „toks yra mūsų dėsnis“. Vertimo teisingumas – atskiras klausimas. Tačiau po daugiau nei dvi valandas trukusios peržiūros, kurios negelbėjo nei IMAX salė, nei 3D formatas, tapo akivaizdu, kad filmo likimas pagal dėsnius nesusiklostė. Atrodo, kad ir finansiškai savo premjerinį savaitgalį jis pagerino franšizės antirekordą, prieš tai priklausiusį 2019 m. pasirodžiusiam „Skaivokerio iškilimui“. Kartais geriau mokėti sustoti nepasiekus dugno – toks yra dėsnis.