Sekmadienio vakarą žiūrėdamas „Panoramą“ (LRT) dar kartą įsitikinau, kad Karlas Marxas buvo teisus sakydamas, esą religija yra opiumas liaudžiai. Į Vilniaus gatves išsiliejus Pasaulinio gailestingumo kongreso dalyvių ir sirgalių miniai, viena eitynių dalyvė prisipažino, kad tikėjimas jai leidžia patirti kaifą. Kiekvienam savo, tad ir aš nusprendžiau pasiūlyti tikro kaifo akimirkų, mėgaujantis net ne vienu, o keliais šios savaitės filmais. Jie taip pat gali numalšinti absurdiškos tikrovės sukeltą skausmą ir priminti, kad jo akivaizdoje nesame vieni, juk kartu su mumis grumiasi ir filmų personažai.
...Bariui Iganui (Adam Sandler) nepasisekė. Jis užaugo aštuonių vaikų šeimoje ir turi septynias seseris. Jų elgesys ir bandymai užkirsti kelią bet kokiems romantiniams brolio ryšiams paveikė Bario psichiką. Jis nemoka bendrauti su žmonėmis ir yra pilnas kompleksų. Bariui jau per trisdešimt ir jis nesėkmingai ieško antrosios pusės. Bet vieną dieną sutiks ekscentrišką Leną (Emily Watson), kuri apvers Bario gyvenimą aukštyn kojom ir pavers jį tikru superherojumi. Filmą „Apgirtę nuo meilės“ (LRT Plius, 13 d. 21 val.) Paulas Thomas Andersonas sukūrė 2002 m., kai dar nebuvo svarbiausias XXI a. pradžios JAV režisierius. Po pernykščio „Mūšio po mūšio“, manau, niekas tuo neabejoja.
Tarp dviejų svarbių filmų „Magnolija“ ir „Bus kraujo“ kurtas „Apgirtę nuo meilės“ aplenkė savo laiką ir dabar jau niekas jo nepavadins tik Hitchcocką parodijuojančia romantine komedija, bet įžvelgs čia ir vyrų depresiją, ir autizmo spektro sutrikimą, tik, kitaip nei dauguma šiuolaikinių filmų, jis kurtas iš paskos nesekant algoritmų analizei. Filmas kupinas poezijos, švelnumo ir, ko gero, asmeninių prisiminimų – 1970 m. gimęs Andersonas turi aštuonis brolius ir seseris. Šiame, kaip, beje, daugumoje Andersono filmų, visi bėga ir skuba. Tai pamišęs, euforiškas maratonas gatvėmis ir koridoriais, galintis pasibaigti choreografiškai tobula kelione į Havajus. Vieną pirmųjų įsimintinų vaidmenų „Apgirtusiuose nuo meilės“ sukūrė Philipas Seymouras Hoffmanas, netrukus tapęs „privalomu“ Andersono aktoriumi. Visada pasigendu jo žiūrėdamas naujausius režisieriaus filmus.
Dar vienas malonus LRT Plius kartojimas – antrasis brolių Ethano ir Joelio Coenų filmas „Arizonos auklėjimas“ (šįvakar, 12 d., 21 val.). Jo veikėjai – neįprasta pora: nusikaltėlis recidyvistas (Nicolas Cage) ir jo žmona policininkė (Holly Hunter). Žmona niekaip negali pastoti, todėl abu nusprendžia pavogti turtingos daugiavaikės šeimos naujagimį. „Arizonos auklėjimas“ grūste prigrūstas gegų, bet už farso ar absurdo slypi netikėtai jaudinanti istorija apie klasių nelygybę, šeiminės laimės paieškas ir nerimo jausmą, kylantį tėvams šiame nenuspėjamame pasaulyje. „Arizonos auklėjimas“, regis, nutiesė kelią įsimintiniems Coenų filmų finalams.
Esu Noah Baumbacho gerbėjas. Jis kuria subtilias, liūdnas dramas ir yra akylas šiuolaikinių miestiečių gyvenimo stebėtojas, dažnai lyginamas su Woody Allenu. Režisierius yra sakęs, kad įtaką jam padarė ir screwball komedijos, ir prancūzų Naujoji banga, bet labiausiai jis mėgsta Steveno Spielbergo „Ateivį“. Baumbachas ne toks garsus kaip jo žmona – aktorė, scenaristė ir režisierė Greta Gervig („Barbė“), bet jo filmai verti sinefilų dėmesio. Jie atrodo labai asmeniški, pasižymi skaidriu siužetu, subtilia vaidyba ir dialogais, primenančiais, kaip iš tikrųjų kalbasi žmonės, suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio. Gal todėl Baumbacho filmai priskiriami pakeitusiam postmodernizmą „naujojo nuoširdumo“ stiliui.
Šiąnakt (13 d. 00.05) TV3 parodys vieną ankstyvųjų Baumbacho filmų „Sprendimų laikas“ (1995). Tai pasakojimas apie gyvenimo prasmės paieškas ir vaikiną Gruverį (Josh Hamilton) bei jo draugus, audringai leidžiančius laiką, – jaunystė yra jaunystė. Gal todėl Gruveriui neatrodo svarbi žinia, kad jo draugė Džeinė išvažiuoja mokytis į Prahą. Gyvenimas tęsiasi, mezgasi nauji ryšiai, bet sielos gelmėse jau krebžda nuojauta, kad prarasta ta vienintelė ir nepamirštama. Kartu tai pasakojimas apie jaunų išsilavinusių žmonių nuobodį ir nerimą. Jie nepasitiki savo pašaukimu, bijo pradėti savarankišką gyvenimą.
Matyt, toks jaunystėje buvo ir Hallie Meyers-Shyer filmo „Mūsų tėtis“ (LNK, šįvakar, 12 d., 21.30) veikėjas Endis (Michael Keaton). Dabar jis daro karjerą – yra garsus galerininkas, prekiauja meno kūriniais, bet staiga priverčiamas užsiimti devynerių metų dvyniais, kai žmona nusprendžia per devyniasdešimt dienų atsikratyti priklausomybės nuo vaistų ir pagrasina skyrybomis. Endžiui tėvystė – naujas vaidmuo, todėl jis kreipiasi pagalbos į savo suaugusią ir nėščią dukterį Greis (Mila Kunis).
Istorija nuspėjama, režisierė žengia savo mamos Nancy Meyers („Ko trokšta moterys“) pramintais takais, bet „Mūsų tėtis“ – iš tų filmų, įtikinamai žadančių, kad niekad nevėlu tapti geresne savo paties versija. Režisierė niekur neskuba ir primena, kad pasišaipyti iš savęs visada sveika.
Birželio 5 d. mirusi Prancūzijos prezidento našlė Bernadette Chirac tai žinojo, matyt, todėl ir sutiko tapti pusiau biografinio, pusiau išgalvoto Léa Domenach filmo „Bernadeta“ (LNK, 15 d. 22.30) heroje. Po vyro laimėtų rinkimų ji persikrausto į rezidenciją Eliziejaus rūmuose ir supranta, kad niekas į ją nežiūri rimtai, nes Bernadeta (Catherine Deneuve tinka komiški vaidmenys) visada buvo vyro šešėlyje, nors visąlaik politikos užkulisiuose dirbo jo naudai. Jis Bernadetą atstūmė, nes laiko pernelyg senamadiška. Dabar atėjo laikas parodyti, kokia ji iš tikrųjų. Bernadeta nusprendžia atkeršyti ir tapti įtakinga medijų persona. Tam prireiks viešųjų ryšio specialistų ir „Chanel“ mados namų, tai yra Karlo Lagerfeldo, pagalbos.
Po filmo premjeros 2023-iaisiais prancūzų kritikų nuomonės išsiskyrė. Vieniems „Bernadeta“ pasirodė spalvinga ir pernelyg „popsinė“, kiti rašė apie satyros ir jautrios pasakos mišinį, rodantį ne mažiau už vyrą politikoje nusimanančios moters gyvenimo permainas, ir atkreipė dėmesį į aštrius dialogus. Kairesni dienraščiai pabrėžė, kad filmas piešia pažemintos, apgautos ir nepageidaujamos pirmosios ponios portretą. Kai atrodo, kad pagaliau „blondinė atkeršys“, filmo herojė nesugeba tuo įtikinti, todėl „Bernadeta“ neatiduoda pagarbos duoklės savo herojei. Bet man įstrigo pastaba apie Deneuve, besimėgaujančią savo herojės žaidimu, kai, paradoksas, karikatūra nuplėšia tikrovės kaukę. Gal todėl kartais visai pravartu pasižiūrėti „Panoramą“ ar kitas žinių bei politines laidas.
Jūsų – Jonas Ūbis
